In­ter­ne­ti­nia­me por­ta­le „Uk­mer­gės kul­tū­ros pus­la­piai“ pas­ku­ti­nė in­for­ma­ci­ja apie ren­gi­nius – ge­gu­žės mė­ne­sį… O juk Uk­mer­gė­je, se­niū­ni­jo­se bu­vo pui­kių ren­gi­nių „po Pe­ga­so žen­klu“. Še­šuo­liuo­se vy­ko li­te­ra­tų drau­gi­jos ren­gi­nys „Prie nak­ti­go­nių lau­žo“, Sie­si­kuo­se – Al­bi­no Ku­lie­šio or­ga­ni­zuo­tas „Lan­gas į šir­dį“, Užu­lė­ny­je te­at­ra­li­zuo­tai at­švęs­tas pre­zi­den­to An­ta­no Sme­to­nos 140-asis gim­ta­die­nis... Šven­tė­se da­ly­va­vo daug gar­bių sve­čių, ir kiek­vie­nas at­ėjęs ga­lė­jo pa­si­sem­ti pe­no sie­lai.

Pa­si­žval­gius po mies­to in­for­ma­ci­nius sten­dus at­ro­do, kad skel­bi­mus kli­juo­ja vi­si no­rin­tys, ta­čiau juos nu­ka­bin­ti po ren­gi­nio – nė­ra kam. Gal to­dėl il­gai ple­vė­suo­ja kan­di­da­tų į val­džios ko­ri­do­rius at­vaiz­dai, rug­pjū­čio pa­bai­go­je ga­li ras­ti kvie­ti­mą į at­ve­ly­kio kon­cer­tą…

Šis rug­pjū­tis yra ypa­tin­gas ir vie­nin­te­lis mū­sų gy­ve­ni­me. Ja­me bu­vo po pen­kis penk­ta­die­nius, šeš­ta­die­nius ir sek­ma­die­nius. O taip at­si­ti­ko tik prieš aš­tuo­nis šim­tus dvi­de­šimt tris me­tus, tad ki­to to­kio rug­pjū­čio teks ge­ro­kai pa­lauk­ti at­ei­nan­čioms kar­toms…

Pas­ku­ti­nį rug­pjū­čio sek­ma­die­nį mi­ni­me mū­sų Lais­vės die­ną. Ši die­na sie­ja­ma su kon­kre­čia da­ta. Prieš dvi­de­šimt vie­ne­rius me­tus, vė­lų rug­pjū­čio 31-osios va­ka­rą, Ru­si­jos ar­mi­jos ka­ri­nis eša­lo­nas ne­su­sto­da­mas pra­va­žia­vo Ke­nos ge­le­žin­ke­lio sto­tį. Pas­ku­ti­nis so­vie­ti­nis va­go­nas tu­rė­jo iš­vež­ti slo­gius pri­si­mi­ni­mus apie ka­rei­viš­kų ba­tų ai­dą, apie Ru­si­jos oku­pa­ci­ją, tru­ku­sią dau­giau nei pen­kias­de­šimt me­tų.

Nors oku­pan­tų nė­ra, ap­link Lie­tu­vą sto­vin­ti sve­ti­ma ka­riuo­me­nė vis dar ke­lia grės­mę. Ša­lia vals­ty­bės sie­nos – mi­li­ta­ri­zuo­ta Ka­li­ning­ra­do sri­tis, Uk­rai­no­je vyks­tan­tis ka­ras, kas­dien pra­ne­ša­ma apie nu­šau­tus žmo­nes. Lais­vės die­na dar ne­ža­da vi­siš­kos lais­vės – gy­ve­na­me grės­min­gų pro­ce­sų kai­my­nys­tė­je…

Kai sau­lę pa­slėps rū­ko šy­das, kai pliau­pian­tis lie­tus įsi­gers į mū­sų kū­nus ir sie­las, iš­vy­si­me pa­si­kly­du­sį, šla­pią ke­lei­vį – ne­kvies­tą ru­de­nį, su­ge­ban­tį iš­spręs­ti vi­sas mir­ties – gy­vy­bės by­las…