Sa­vo ma­žuo­sius tė­ve­liai nuo vai­kys­tės pra­ti­na ir prie ne­for­ma­laus ug­dy­mo. Rink­tis ga­li iš ko tik no­ri: įvai­riau­sios tre­ni­ruo­tės Spor­to cen­tre ir spor­to klu­buo­se, mu­zi­ka ar­ba dai­lė Me­no mo­kyk­lo­je, bū­re­liai mo­kyk­lo­se... Ren­ka­mos šo­kė­jų, dai­ni­nin­kų, te­at­ra­lų gru­pės kul­tū­ros cen­tre, bu­ria­mi sa­vi­veik­li­nin­kai jo fi­lia­luo­se kai­muo­se.

Kai ku­rie vai­kai „įdar­bi­na­mi“ nuo pra­di­nių kla­sių. Grį­žę iš mo­kyk­los, sku­ba spor­tuo­ti, mu­zi­kuo­ti ar į ki­tus už­si­ė­mi­mus. Ma­mos pa­sa­ko­ja, kad mo­ki­nu­kai jau da­bar, vos pra­si­dė­jus moks­lo me­tams, per vi­są sa­vai­tę lais­va­lai­kio tu­ri tik sa­vait­ga­lį...

Psi­cho­lo­gai pa­ta­ria tė­vams neper­si­steng­ti ir ne­už­krau­ti ant vai­ko pe­čių dau­giau, nei jis ga­li pa­neš­ti. Ne­pa­ke­lia­mas krū­vis ga­li pa­kenk­ti tiek fi­zi­nei, tiek dva­si­nei svei­ka­tai. Svar­biau­sia, anot jų, ne­si­vai­ky­ti ma­dų ir leis­ti vai­kui pa­čiam pa­si­rink­ti mėgs­ta­mą veik­lą.

Par­duo­tu­vė­se eti­ke­tės mar­gos it spal­vin­giau­si ru­de­ni­niai la­pai. Pa­si­tin­kant eu­rą, prie ki­to­kių kai­nų pra­ti­na­si ir pre­ky­bi­nin­kai, ir pir­kė­jai. O kol pri­pra­sim, var­go jau da­bar už­ten­ka: kai ka­da ten­ka ge­ro­kai pa­stu­di­juo­ti, kol iš­ei­na at­si­rink­ti rei­kia­mus skai­čiu­kus. Mat tų kai­nų eti­ke­tė­je, jei­gu ak­ci­ja, ga­li bū­ti ke­tu­rios, o gal ir dar dau­giau...

Sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­tas pa­skel­bė, ką, ar­tė­jant eu­rui, jau ga­li­ma ma­ty­ti brangs­tant. Iš mais­to pre­kių tai – ka­va, apel­si­nai, kvie­ti­niai sau­sai­niai, il­gag­rū­džiai ry­žiai. Kos­mi­nės cit­ri­nų kai­nos pir­kė­jus pa­šiur­pi­nu­sios dar anks­čiau. Ta­čiau tai jau su­si­ję su pras­tu cit­ri­nų der­liu­mi to­se ša­ly­se, iš ku­rių jos im­por­tuo­ja­mos.

Tuo me­tu la­biau­siai pi­go ža­lio­sios vy­nuo­gės, po­mi­do­rai, ko­pūs­tai, bul­vės, ma­nų, gri­kių kruo­pos. Bet juk dar­žo­vių pi­gi­mas to­kiu me­tu ne­ste­bi­na.

Vis dėl­to val­džia ra­mi­na, jog eu­ro įve­di­mas įta­kos kai­nų po­ky­čiams ne­tu­rės...

Ne vien į mo­kyk­las sku­ban­čiais vai­ku­čiais, be­si­lie­jan­čio­mis au­ga­li­jos spal­vo­mis, ra­so­tų vo­ra­tin­klių aša­rė­lė­mis ža­vus pra­si­dė­jęs ru­duo. Gry­bau­to­jai vis dar ki­bi­rais tem­pia gė­ry­bes. Džiau­gia­si gau­siu ba­ra­vy­kų, šil­ba­ra­vy­kių, rud­mė­sių der­liu­mi. Tarps­ta gam­tos do­va­nos so­duo­se. Ret­kar­čiais, nors dar ne­drą­siai, pa­si­ro­do balz­ga­nas rū­kas. Ir pa­ma­žu at­ei­na ru­dens ty­ku­ma – vis­kas rims­ta, tils­ta, menks­ta šur­mu­liuo­ti, nu­sto­ja va­sa­ros gar­sai... Ir pa­si­ro­dys ne­tru­kus ru­duo vi­su sa­vo gro­žiu, vi­sa sa­vo di­dy­be...