Ryš­kūs gam­tos po­ky­čiai nuo se­no bū­da­vo ly­di­mi šven­čių. Ru­dens ly­gia­die­nį die­vams dė­ko­ta už der­lių. Sa­vait­ga­lį der­lius skai­čiuo­tas ir mū­sų mies­te – cen­tras pa­si­puo­šė se­niū­ni­jų kie­me­liais, burz­gė trak­to­riai. Iš­da­lin­ta šven­tė­je ir   kal­nas do­va­nų. De­ja, do­va­nų ga­vu­sie­ji „Ma­xi­mos“ če­kius ir nu­sku­bė­ję į pre­ky­bos cen­trą li­ko it mu­sę kan­dę – pre­ky­bi­nin­kai če­kių ne­pri­ėmė. Aiš­ki­no, jog sa­vi­val­dy­bė dar ne­per­ve­dė pi­ni­gų...

Ant­ra­die­nį at­ver­tė­me tra­giš­ko­sios is­to­ri­jos pus­la­pį – mi­nė­jo­me Lie­tu­vos žy­dų ge­no­ci­do die­ną. Ne­daug be­li­ko gy­vų liu­di­nin­kų, ma­čiu­sių į Pi­vo­ni­jos ši­lą va­ro­mų žy­dų ko­lo­nas. Iš­kas­to­se duo­bė­se dau­gy­bės vy­rų, mo­te­rų, vai­kų jau lau­kė mir­tis. Vie­nin­te­lė jų kal­tė – tau­ty­bė.

Me­nu sa­vo mo­čiu­tės pa­sa­ko­ji­mus apie lai­kus „prie Sme­to­nos“. Daž­nai te­mos suk­da­vo­si apie žy­dus. Apie par­duo­tu­vės Kau­no gat­vė­je sa­vi­nin­ką, ku­ris ei­nan­tiems iš mo­kyk­los vai­kams vis po „bon­bon­kę“ į del­ną įbruk­da­vo. Daug gra­žių žo­džių te­ko gir­dė­ti ir apie „tik­rą ste­buk­la­da­rį dak­ta­rą Ka­ra­naus­ką“ – ne vie­ną uk­mer­giš­kį iš mir­ties na­gų iš­trau­ku­sį. Gal ir jų gy­ve­ni­mo ke­lias link Pi­vo­ni­jos ši­lo nu­vin­gia­vo?

Šeš­ta­die­nį mi­ni­me Lie­tu­vos so­cia­li­nių dar­buo­to­jų die­ną. Ja iš­reiš­kia­ma pa­gar­ba tiems, ku­rie rū­pi­na­si li­ki­mo nu­skriaus­tai­siais, sa­vo kas­die­niu dar­bu bent kiek pa­leng­vi­na jų gy­ve­ni­mą.

Ant­ra­die­nį kul­tū­ros cen­tre ati­da­ry­ta res­pub­li­ki­nė ne­ga­lios žmo­nių dai­lių­jų ama­tų dar­bų pa­ro­da „Ru­dens sau­lu­tė“. Ji spin­du­lius že­ria jau še­šio­lik­ti me­tai. Pa­ro­do­je ne­įga­lių­jų su­kur­ti rank­dar­biai ne tik eks­po­nuo­ja­mi – dau­ge­lį iš jų ga­li­ma ir nu­si­pirk­ti. Įsi­gi­ję ke­ra­mi­ki­nį dir­bi­nį, me­di­nį dro­ži­nį, mez­gi­nį ar pa­puo­ša­lą į sa­vo na­mus par­si­ne­ša­me da­le­lę ir ši­lu­mos bei vil­ties. Ir bent ke­liais li­tais at­si­dė­ko­ja­me au­to­riui už triū­są.

Sa­vai­tę baig­si­me Vil­niaus įkū­rė­jo, Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no die­nos pa­mi­nė­ji­mu. Dar kar­tą pri­min­ki­me jau­na­jai kar­tai apie ki­tus Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čius – Vy­tau­tą, Al­gir­dą, ka­ra­lių Min­dau­gą.

Ne­pa­leis­ki­me jų ne tik iš sa­vo is­to­ri­jos, bet ir iš ak­ty­vio­sios tau­tos at­min­ties. Mat juos jau gvie­šia­si pa­si­sa­vin­ti bal­ta­ru­sių val­džia, skelb­da­ma tau­tai apie is­to­ri­nę sa­vo ša­lies ga­ly­bę. Vie­nas po ki­to Bal­ta­ru­si­jos mies­tų gat­vė­se dygs­ta pa­min­klai Lie­tu­vos val­do­vams, o Al­gir­dą jie net „per­krikš­ti­jo“ – pa­va­di­no Ol­gier­du...