Ryškūs gamtos pokyčiai nuo seno būdavo lydimi švenčių. Rudens lygiadienį dievams dėkota už derlių. Savaitgalį derlius skaičiuotas ir mūsų mieste – centras pasipuošė seniūnijų kiemeliais, burzgė traktoriai. Išdalinta šventėje ir kalnas dovanų. Deja, dovanų gavusieji „Maximos“ čekius ir nuskubėję į prekybos centrą liko it musę kandę – prekybininkai čekių nepriėmė. Aiškino, jog savivaldybė dar nepervedė pinigų...
Antradienį atvertėme tragiškosios istorijos puslapį – minėjome Lietuvos žydų genocido dieną. Nedaug beliko gyvų liudininkų, mačiusių į Pivonijos šilą varomų žydų kolonas. Iškastose duobėse daugybės vyrų, moterų, vaikų jau laukė mirtis. Vienintelė jų kaltė – tautybė.
Menu savo močiutės pasakojimus apie laikus „prie Smetonos“. Dažnai temos sukdavosi apie žydus. Apie parduotuvės Kauno gatvėje savininką, kuris einantiems iš mokyklos vaikams vis po „bonbonkę“ į delną įbrukdavo. Daug gražių žodžių teko girdėti ir apie „tikrą stebukladarį daktarą Karanauską“ – ne vieną ukmergiškį iš mirties nagų ištraukusį. Gal ir jų gyvenimo kelias link Pivonijos šilo nuvingiavo?
Šeštadienį minime Lietuvos socialinių darbuotojų dieną. Ja išreiškiama pagarba tiems, kurie rūpinasi likimo nuskriaustaisiais, savo kasdieniu darbu bent kiek palengvina jų gyvenimą.
Antradienį kultūros centre atidaryta respublikinė negalios žmonių dailiųjų amatų darbų paroda „Rudens saulutė“. Ji spindulius žeria jau šešiolikti metai. Parodoje neįgaliųjų sukurti rankdarbiai ne tik eksponuojami – daugelį iš jų galima ir nusipirkti. Įsigiję keramikinį dirbinį, medinį drožinį, mezginį ar papuošalą į savo namus parsinešame dalelę ir šilumos bei vilties. Ir bent keliais litais atsidėkojame autoriui už triūsą.
Savaitę baigsime Vilniaus įkūrėjo, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino dienos paminėjimu. Dar kartą priminkime jaunajai kartai apie kitus Lietuvos kunigaikščius – Vytautą, Algirdą, karalių Mindaugą.
Nepaleiskime jų ne tik iš savo istorijos, bet ir iš aktyviosios tautos atminties. Mat juos jau gviešiasi pasisavinti baltarusių valdžia, skelbdama tautai apie istorinę savo šalies galybę. Vienas po kito Baltarusijos miestų gatvėse dygsta paminklai Lietuvos valdovams, o Algirdą jie net „perkrikštijo“ – pavadino Olgierdu...