Tur­būt ne vel­tui Tarp­tau­ti­nei pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių die­nai pa­mi­nė­ti pa­rink­tas bū­tent šis me­tas – spa­lio 1-oji. Grau­džiai ro­man­tiš­kas me­tas, pri­me­nan­tis, kad vis­kas šia­me pa­sau­ly­je tu­ri pra­džią ir pa­bai­gą. Šią die­ną ska­ti­na­ma at­kreip­ti dė­me­sį į se­nė­ji­mo pro­ble­mas, pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių gy­ve­ni­mo są­ly­gas, ug­dy­ti pa­gar­bą sen­jo­rams.

Lie­tu­vo­je vy­res­ni nei 60 m. gy­ven­to­jai 1990 m. su­da­rė 16 proc., 2003 m. – 20 proc., prog­no­zuo­ja­ma, kad 2030 m. sen­jo­rai su­da­rys apie treč­da­lį tau­tie­čių. Šiuo me­tu Lie­tu­vo­je gy­ve­na apie 700 tūkst. pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių.

Mū­sų po­li­ti­kai – nuo­vo­kūs. Su­pran­ta, kad vis gau­sė­jan­ti pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių da­lis – ak­ty­viau­si jų rin­kė­jai. Tur­būt to­dėl nie­ka­da ne­pa­mirš­ta pa­svei­kin­ti sen­jo­rų su jų die­na...

Šią sa­vai­tę už sa­ve tau­res ke­lia ne tik sen­jo­rai. Spa­lio pra­džia – gau­siau­sia me­tuo­se įvai­rio­mis pro­go­mis, pro­fe­si­nė­mis šven­tė­mis. Spa­lio 1-ąją taip pat mi­nė­ta Pa­sau­li­nė ve­ge­ta­rų ir Pa­sau­li­nė mu­zi­kos die­na. Abi – sa­vo­tiš­kai gy­dan­čios. Psi­cho­lo­gai tei­gia, kad mu­zi­ka ga­li­ma gy­dy­ti neu­ro­zę, dep­re­si­ją, šir­dies li­gas, nu­mal­šin­ti skaus­mą. Ve­ge­ta­riz­mu, tei­gia­ma, taip pat ga­li­ma iš­si­gy­dy­ti įvai­rias ne­ga­lias...

Spa­lio 2-oji – An­ge­lų sar­gų, Lie­tu­vos po­li­ci­jos die­na. Jos tra­di­ci­jos bu­vo ku­ria­mos ne vie­ną de­šimt­me­tį. Pra­džią da­vė prieš­ka­riu Lie­tu­vo­je įkur­ta mi­li­ci­jos or­ga­ni­za­ci­ja, ku­rio­je dir­bo sa­va­no­riai. 1924 m. sau­sio 1 d. mi­li­ci­ja ofi­cia­liai per­var­dy­ta į po­li­ci­ją.

Spa­lio 4-oji – šv. Pran­ciš­kaus die­na. Šv. Pran­ciš­kus – gy­vū­nų glo­bė­jas, to­dėl ši die­na pa­skelb­ta ir Pa­sau­li­ne gy­vū­ni­jos die­na.

Šis sek­ma­die­nis – spa­lio 5-oji – Tarp­tau­ti­nė mo­ky­to­jų die­na.

Žo­dis „pe­da­go­gi­ka“ yra ki­lęs iš grai­kų kal­bos: „pais“ – vai­kas, „ago, again“ – ves­ti, val­dy­ti, auk­lė­ti. Se­no­vės Grai­ki­jo­je pe­da­go­gais bu­vo va­di­na­mi ver­gai, ly­dė­da­vę šei­mi­nin­ko vai­kus į mo­kyk­lą ir juos pri­žiū­rė­da­vę. Tik vė­liau taip im­ta va­din­ti mo­ky­to­jus, auk­lė­to­jus, dės­ty­to­jus.

Po­li­ti­nė­je pa­dan­gė­je ši sa­vai­tė – sa­vi­val­dos rin­ki­mų po­li­ti­nės kam­pa­ni­jos pra­džia. Lyg tie po­vai su pla­čio­mis uo­de­go­mis po­li­ti­kai ir po­li­ti­kės pa­si­ren­gę vi­lio­ti ir ža­vė­ti rin­kė­jus. Vie­ni tai da­rys kal­bas rėž­da­mi kai­mų se­niū­ni­jo­se, ki­ti – ban­dy­da­mi su­bur­ti mies­te­lė­nus, tre­ti – leis­da­mi sa­vo laik­raš­tį ir įsi­vaiz­duo­da­mi esą re­dak­to­riais. Mū­sų gi, rin­kė­jų, už­duo­tis bus pa­pras­ta ir kar­tu la­bai su­dė­tin­ga – at­skir­ti grū­dus nuo pe­lų, gro­žį nuo iš­min­ties, me­lą nuo tie­sos...