Ra­my­bė tvy­ro­jo ore – tik pu­šų vir­šū­nė­mis nu­bėg­da­vo vė­jas, tik ne­ti­kė­tai jo gū­sis įsi­suk­da­vo nu­kri­tu­siuo­se la­puo­se. Žva­kių mir­gė­ji­me be­si­ple­čian­tys ka­pi­nių plo­tai dar kar­tą pri­mi­nė – čio­nai vi­si su­si­rink­si­me...

Lap­kri­čio tre­čią die­ną me­džio­to­jų ra­gas pa­skel­bė me­džiok­lės pra­džią. Tą die­ną mi­ni­ma le­gen­di­nės is­to­ri­nės as­me­ny­bės vi­sų me­džio­to­jų glo­bė­jo – šven­to Hu­ber­to die­na. „Nei plau­ko, nei tau­ko“ – taip ar­ti­mie­ji iš­ly­di me­džio­to­jus į žvė­rių ka­ra­li­ją.

Vi­du­ram­žiais me­džiok­lė bu­vo kil­min­go luo­mo pri­vi­le­gi­ja. Vė­liau var­to­to­jiš­ka vi­suo­me­nė me­džiok­lę pa­ver­tė val­gy­mo po­rei­kių ten­ki­ni­mu. Ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je vėl at­gy­ja bei ku­ria­mos nau­jos me­džiok­lės tra­di­ci­jos. Me­džio­to­jas – tai ne žmo­gus, šau­nan­tis žvė­rį, tai – gam­tos ir gy­vū­ni­jos puo­se­lė­to­jas. Juo ga­li tap­ti tik me­tus pa­bu­vęs va­ro­vu, po to iš­kil­min­gai įšven­tin­tas į šią „pro­fe­si­ją“.

Jau tre­čius me­tus Uk­mer­gės me­džio­to­jai iš­kil­min­gai mi­ni šven­to Hu­ber­to die­ną. Ir šį sa­vait­ga­lį uk­mer­giš­kių pro­ce­si­ja nu­si­drieks link baž­ny­čios, kur už me­džio­to­jus bus au­ko­ja­mos šven­tos Mi­šios. Di­džiau­sio­je mies­to aikš­tė­je bus ap­do­va­no­ti taik­liau­si me­džio­to­jai, šiais me­tais su­me­džio­ję žvė­ris su gra­žiau­siais, di­džiau­siais ra­gais, veiks me­džiok­lės tro­fė­jų pa­ro­da, bus ga­li­ma pa­raug­ti žvė­rie­nos vai­šių.

Lap­kri­čio pra­džio­je, kai spal­vo­tais ka­ro­liu­kais ant že­mės pa­by­ra auk­si­nis ru­duo, o dan­gu­je lie­ka tik nuo­gos me­džių ša­kos, žem­dir­biai bai­gia ru­dens dar­bus. Iš­tuš­tė­ja lau­kai, der­lius nu­ke­liau­ja į aruo­dus. Lie­tu­vo­je lap­kri­čio penk­tą­ją mi­ni­ma Vaiž­gan­to – se­no­vės lie­tu­vių Die­vo die­na.

Lap­kri­čio šeš­to­ji – Py­ra­gų die­na. Ga­li­ma švęs­ti der­liaus pa­baig­tu­ves, pa­si­mė­gau­ti ru­dens gė­ry­bė­mis, ko­le­gas vai­šin­ti sa­vo kep­tais py­ra­gais...

„Ge­riau­sias me­tas, ži­no­ma, ru­duo, / spal­vų kon­tras­tai – lyg sma­giuos pa­veiks­luos. / Kiek auk­so ne­by­liuos tar­pe­že­rių lan­guos / ir kiek ne­daug po ši­tą auk­są vaikš­to“, – taip apie mus ap­lan­kiu­sį ru­de­nį ra­šė ute­niš­kis po­etas Pet­ras Pa­na­vas.