Ramybė tvyrojo ore – tik pušų viršūnėmis nubėgdavo vėjas, tik netikėtai jo gūsis įsisukdavo nukritusiuose lapuose. Žvakių mirgėjime besiplečiantys kapinių plotai dar kartą priminė – čionai visi susirinksime...
Lapkričio trečią dieną medžiotojų ragas paskelbė medžioklės pradžią. Tą dieną minima legendinės istorinės asmenybės visų medžiotojų globėjo – švento Huberto diena. „Nei plauko, nei tauko“ – taip artimieji išlydi medžiotojus į žvėrių karaliją.
Viduramžiais medžioklė buvo kilmingo luomo privilegija. Vėliau vartotojiška visuomenė medžioklę pavertė valgymo poreikių tenkinimu. Nepriklausomoje Lietuvoje vėl atgyja bei kuriamos naujos medžioklės tradicijos. Medžiotojas – tai ne žmogus, šaunantis žvėrį, tai – gamtos ir gyvūnijos puoselėtojas. Juo gali tapti tik metus pabuvęs varovu, po to iškilmingai įšventintas į šią „profesiją“.
Jau trečius metus Ukmergės medžiotojai iškilmingai mini švento Huberto dieną. Ir šį savaitgalį ukmergiškių procesija nusidrieks link bažnyčios, kur už medžiotojus bus aukojamos šventos Mišios. Didžiausioje miesto aikštėje bus apdovanoti taikliausi medžiotojai, šiais metais sumedžioję žvėris su gražiausiais, didžiausiais ragais, veiks medžioklės trofėjų paroda, bus galima paraugti žvėrienos vaišių.
Lapkričio pradžioje, kai spalvotais karoliukais ant žemės pabyra auksinis ruduo, o danguje lieka tik nuogos medžių šakos, žemdirbiai baigia rudens darbus. Ištuštėja laukai, derlius nukeliauja į aruodus. Lietuvoje lapkričio penktąją minima Vaižganto – senovės lietuvių Dievo diena.
Lapkričio šeštoji – Pyragų diena. Galima švęsti derliaus pabaigtuves, pasimėgauti rudens gėrybėmis, kolegas vaišinti savo keptais pyragais...
„Geriausias metas, žinoma, ruduo, / spalvų kontrastai – lyg smagiuos paveiksluos. / Kiek aukso nebyliuos tarpežerių languos / ir kiek nedaug po šitą auksą vaikšto“, – taip apie mus aplankiusį rudenį rašė uteniškis poetas Petras Panavas.