Sek­ma­die­nį pra­si­dė­jo ad­ven­tas – prieš­ka­lė­di­nis rim­ties ir su­si­kau­pi­mo lai­ko­tar­pis. Ant sta­lo de­da­mas eg­lių ša­ke­lių vai­ni­kas su ke­tu­rio­mis ad­ven­to sa­vai­tes žy­min­čio­mis žva­kė­mis. Sping­sin­čios lieps­ne­lės šil­do ne tik vis tam­sė­jan­tį būs­tą, bet ir sie­los ker­te­les...

Ka­len­do­ri­nio ru­dens pa­bai­ga – pui­kus me­tas at­si­gręž­ti į gam­tą, pri­si­min­ti pro­tė­vių tra­di­ci­jas. Šian­die­ni­nis žmo­gus vis re­čiau pa­ste­bi te­kan­čią ar be­si­lei­džian­čią sau­lę, re­čiau klai­džio­ja paukš­čių ir žvė­rių ta­kais... Juk ne taip pa­pras­ta iš įpras­tos kom­for­to zo­nos iš­ei­ti į vė­juo­tą, snie­guo­tą gam­tą.

Ta­čiau ko­kia už­bu­rian­ti pir­mo­jo snie­go ma­gi­ja. Tik trum­pą aki­mir­ką ga­lė­jo­me ste­bė­ti, kaip pi­lia­kal­nio kle­vai, cerk­vės ku­po­lai ar Šven­to­sios kar­klai pa­si­da­bi­no tra­pio­mis snie­guo­to­mis marš­ko­mis. „Su pir­mu snie­gu“, – svei­ki­no­si su­tik­tas ben­dra­dar­bis. Šyp­so­jo­si ma­ma, ste­bė­da­ma, kaip jos vai­kai vo­lio­ja­si pu­ria­me pra­si­dė­ju­sios žie­mos bal­tu­me... De­ja, pir­mo­ji snai­gė del­ne vir­to aša­ra...

Šią sa­vai­tę mi­ni­me Ne­įga­lių­jų žmo­nių die­ną, ku­ri prieš du de­šimt­me­čius at­ėjo į Lie­tu­vą. Šiais me­tais Žal­gi­rio are­no­je vy­ko Lie­tu­vos at­li­kė­jų kon­cer­tai, ne­įga­lių­jų rank­dar­bių mu­gė. Su­rink­tos lė­šos bus nau­do­ja­mos ne­įga­lių­jų po­rei­kių ten­ki­ni­mui.

Su ko­kia ži­nia Ka­lė­dos pa­si­bels į ne­įga­lio­jo šir­dį? Ne tik do­va­nų gau­su­mas su­tei­kia pa­lai­mą ir šven­ti­nę nuo­tai­ką. Svar­bu gau­ti ir dva­si­nes do­va­nas. Ne­bus šven­tiš­kos Ka­lė­dos se­no­lei, at­si­sė­du­siai prie Kū­čių sta­lo su sa­vo vie­nat­ve, siel­var­tu, ne­ga­lia... Ne­pra­ei­kim pro se­nat­vę, juk vi­si sku­ba­me ton pa­čion pu­sėn...

Šį šeš­ta­die­nį mi­nė­si­me šven­tą Mi­ka­lo­jų – ke­liau­to­jų glo­bė­ją ir, ži­no­ma, Ar­klių die­ną. Juk šį gy­vu­lį daž­nai mi­ni­me ir šias lai­kais, nors gy­vą ar­klį pa­ma­to­me vis re­čiau. Tu­ri­me Ar­klio mu­zie­jų Anykš­čiuo­se, ma­ši­nų ga­lin­gu­mas ir šian­dien ma­tuo­ja­mas ar­klio jė­go­mis... Is­to­ri­ja by­lo­ja, jog mū­sų ku­ni­gaikš­čiai Kęs­tu­tis ir Al­gir­das po mir­ties bu­vo su­de­gin­ti su sa­vo žir­gais...

Lie­tu­vių pa­tar­lė sa­ko: „Ar­klio sau­go­kis iš už­pa­ka­lio, kar­vės – iš prie­kio, o pik­to žmo­gaus – iš vi­sų pu­sių“.