Dar­bo ko­lek­ty­vuo­se pas­ta­ro­sios die­nos, ir ne tik sa­vait­ga­liai, – ka­lė­di­nių va­ka­rė­lių me­tas. Šian­dien re­tas ko­lek­ty­vas jas šven­čia tik su šam­pa­no tau­re. Se­no­kai už­sa­ky­tos vi­sos mies­to ka­vi­nės, pa­sam­dy­ti be­ne vi­si sam­do­mi mu­zi­kan­tai liu­di­ja, kad fi­nan­siš­kai žvel­giant gy­ve­ni­mas nė­ra jau toks blo­gas. De­ja, ad­ven­to šur­mu­lys liu­di­ja ir tai, kad se­no­sios tė­vų ir pro­tė­vių tra­di­ci­jos be­bai­gian­čios iš­nyk­ti.

Šią sa­vai­tę mi­ni­me ke­lias at­min­ti­nas die­nas. Gruo­džio 18-oji Jung­ti­nių Tau­tų spren­di­mu pa­skelb­ta mig­ra­ci­jos die­na. Šią die­ną vals­ty­bės ska­ti­na­mos ap­tar­ti mig­ra­ci­jos pro­ble­mas. Mig­ra­ci­ja lo­ty­niš­kai reiš­kia kė­li­mą­si, kraus­ty­mą­si. Dėl jos ša­ly­se dau­gė­ja ki­ta­kal­bių, ma­žė­ja sa­vos tau­tos pi­lie­čių. Su­si­du­riant skir­tin­gų ti­kė­ji­mų žmo­nėms, di­dė­ja ša­lies ne­su­ta­ri­mų grės­mė.

Gruo­džio 21-oji – Žie­mos sau­lėg­rį­ža, El­nio de­vy­nia­ra­gio šven­tė. Nuo šios die­nos iki pat Kū­čių va­ka­ro – trum­piau­sia žie­mos die­na ir il­giau­sia nak­tis. Nuo šios aki­mir­kos die­nos jau pra­de­da il­gė­ti, to­dėl sa­ko­ma, kad sau­lė su­grįž­ta. Gruo­džio 22 d. lai­ko­ma ast­ro­no­mi­nės žie­mos pra­džia.

El­nias de­vy­nia­ra­gis lie­tu­vių pa­go­nių ti­kė­ji­me – mė­nu­lio sim­bo­lis. Nuo prieš­pil­nio mė­nu­lio iki pil­na­ties – 9 pa­ros, to­dėl jis va­di­na­mas de­vy­nia­ra­giu. Pa­sa­ko­ja­ma, kad bal­tas el­nias iš­bė­ga per sau­lėg­rį­žą, o at­bė­ga per Ka­lė­das. Tai­gi žie­mos sau­lėg­rį­ža iš tie­sų bu­vo šven­čia­ma iki Ka­lė­dų...

Ar­tė­jan­čios šven­tės Lie­tu­vo­je bus ki­to­kios nei vi­sos, bu­vu­sios pas­ta­rą­jį dvi­de­šimt­me­tį. Pas­ku­ti­nį kar­tą po eg­le dė­si­me už li­tus pirk­tas do­va­nė­les, val­gy­sim už li­tus pirk­tą sil­kę ir kū­čiu­kus. Nuo nau­jų­jų mo­ky­si­mės skai­čiuo­ti eu­ro­pie­tiš­kus pi­ni­gus.

Ke­liems šim­tams uk­mer­giš­kių Ka­lė­dos bus kiek ki­to­kios ir dėl ne­tra­di­ci­nių no­rų. Ka­lė­dų Se­ne­lio jie pra­šys ne tik svei­ka­tos ar ma­te­ria­lių gė­ry­bių, bet ir vie­no ne­ti­piš­ko no­ro: val­džios ir sėk­mės ar­tė­jan­čiuo­se sa­vi­val­dos rin­ki­muo­se. O kiek­vie­nas į po­li­ti­ką no­sies ne­ki­šan­tis pa­pras­ta­sis ga­lė­tų pa­pra­šy­ti su­pra­ti­mo ir nuo­vo­ku­mo iš­si­rink­ti pro­tin­gą ir są­ži­nin­gą val­džią ir ti­kė­ji­mo, kad to­kia bū­na.