Esam vi­sa­da pri­vers­ti su­reikš­min­ti me­tų pa­bai­gą. Nes tik da­bar pa­si­pi­la laiš­kai, vie­nas už ki­tą įdo­mes­ni at­vi­ru­kai, svei­ki­ni­mai su gra­žiau­sio­mis me­tų šven­tė­mis, lin­kė­ji­mai gra­žių dar­bų, spal­vin­gų die­nų, pra­smin­gų tiks­lų, ypa­tin­gų aki­mir­kų... O gal to­ji pa­ti gra­žiau­sia die­na, pa­ti pra­smin­giau­sia aki­mir­ka bū­na vi­sai ne me­tų ga­le? Bet tie šven­ti­niai at­vi­ru­kai ver­čia taip jaus­tis...

Svei­kin­ti ir lin­kė­ti ga­li­ma kiek­vie­ną die­ną. Kad ir ši­lu­mos, kai dre­bia šal­tos šla­pios snai­gės, svei­ka­tos. Ge­ro ir gra­žaus, nuo­šir­daus ir pa­pras­to žo­džio šian­die­ną la­bai trūks­ta. Te­gul bū­na jis ša­lia kiek­vie­ną aki­mir­ką – ne vien per šven­tes. Ir te­gul pil­do­si vi­sų mū­sų že­miš­ki ir pa­pras­ti no­rai – bū­ti lai­min­giems, svei­kiems, to­kiais re­gė­ti sa­vus, pa­tir­ti ge­ru­mą ir ra­my­bę to­je by­ran­čių lyg aguo­nos die­nų gau­so­je...

Lau­kia per­mai­nų me­tai. Jas kiek­vie­nas ža­da pa­gal sa­ve: eko­no­mis­tai, po­li­ti­kai, pre­ky­bi­nin­kai, ast­ro­lo­gai... Kar­tais no­ri­si pa­si­kliau­ti in­tui­ci­ja, bet ir ją „už­sto­ja“ vi­si, kas tik ga­li. Įti­ki­na, koks bus žvaigž­džių iš­si­dės­ty­mas, ką jos lems, kaip svy­ruos bir­žų ro­dik­liai, ko­kia nu­ma­to­ma so­cia­li­nė si­tu­a­ci­ja... Tik ma­žai įti­ki­nė­ja, kad tu­rim kliau­tis ir sa­vo pro­tu, nuo­jau­ta. Ir elg­tis juk ga­lim taip, kaip su­ge­bam, o ne kaip lie­pia žvaigž­dės ar dar kas nors.

Bū­tent to­kio ryž­to lin­ki­ma at­ei­nan­čiais 2015 me­tais. Sa­ko­ma, jog to­kia ir yra Ož­ka, su sa­vo ra­gu­čiais ir ka­no­pė­lė­mis, ga­lin­ti ne tik įdur­ti ar įspir­ti, bet su­teik­ti sti­mu­lą ki­taip žiū­rė­ti į ry­to­jų. Ir – duo­ti ge­rą spy­rį į už­pa­ka­lį, nes kar­tais jo ir pri­trūks­ta, kad įvyk­tų ma­lo­nių, svar­bių, pra­smin­gų per­mai­nų.

Šven­tiš­kai pa­si­puo­šu­si Uk­mer­gė gra­ži ne tik sa­viš­kiams. Ne­be pir­mą sy­kį mus ro­do per te­le­vi­zi­ją. Šį sa­vait­ga­lį ro­dy­ta apie mū­sų miš­ki­nin­kus, tra­di­ciš­kai su­ren­gu­sius ge­ra­no­riš­kas eg­lių ša­kų da­ly­bas. Uk­mer­giš­kiai tu­ri ga­li­my­bę par­si­neš­ti į na­mus ne tik miš­ko kva­po, bet ir il­gai lai­ky­sian­tį kan­ko­rė­žį, ge­rą nuo­tai­ką... O jos tik­rai la­bai rei­kia, kad ir tą aguon­pie­nį, ir ki­tus šven­ti­nius pa­tie­ka­lus ga­min­tu­me su mei­le.

Bū­ki­te lai­min­gi. Iš­li­ki­te sa­vi­mi. Te­gul tai ne­bū­na tik Nau­jų­jų lin­kė­ji­mas – džiu­gin­ti sa­ve ir ki­tus su­ge­bė­ki­me kiek­vie­ną die­ną.