Sau­sio penk­tą­ją pa­žy­mė­jo­me Vy­tau­to var­di­nes. Vy­tau­tas nė­ra šven­tas, ta­čiau la­bai lie­tu­viš­kas var­das, su­si­de­dan­tis iš žo­džių – Vy­tis ir tau­ta.  1930 me­tais Lie­tu­va iš­kil­min­gai mi­nė­jo Vy­tau­to Di­džio­jo 500-ąsias mir­ties me­ti­nes. Tais me­tais įsteig­tas Vy­tau­to Di­džio­jo or­di­nas, jo var­das su­teik­tas Kau­no uni­ver­si­te­tui, pa­sta­ty­ti pa­min­klai dau­ge­ly­je Lie­tu­vos mies­tų. Tais me­tais dau­ge­liui ber­niu­kų tė­vai da­vė Vy­tau­to var­dą.

Pa­si­tik­da­mi nau­jus ka­len­do­ri­nius me­tus žiū­ri­me į žvaigž­dė­tą dan­gų. Juk ir Ry­tų ša­lies žy­niai apie Kris­taus gi­mi­mą su­ži­no­jo iš­vy­dę dan­gu­je su­ži­bu­sią ryš­kią žvaigž­dę. Žvaigž­dės – dan­gaus iš­min­ties žen­klai. Tad žiū­ri­me į dan­gaus švie­su­lius, pa­jus­da­mi aki­mir­kos ne­pa­kar­to­ja­mu­mą,  ir žiū­ri­me į žmo­nes, ku­rie to­mis žvaigž­dė­mis gro­ži­si... Kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri žvaigž­dę, ku­ri įsi­žie­bia kū­di­kiui gims­tant ir už­gęs­ta žmo­gui mirš­tant.

Trys ka­ra­liai – sau­lės sto­vė­ji­mo lai­ko pa­bai­ga, iš­min­čių do­va­nos – ti­kin­tie­siems. Su šven­tin­ta krei­da žen­kli­na­mos gy­ven­to­jų du­rys, žy­mint sim­bo­lius – Ka­ra­lių var­dus +K+M+B, kiek­vie­nam iš­min­čiui ski­riant kry­že­lį. Pa­gal lo­ty­niš­ką po­sa­kį tai reikš­tų „Kris­tau, lai­mink būs­tą“, tad ant na­mų pa­ra­šy­tos rai­dės įgau­na gi­lią pras­mę.

Nuo Ka­lė­dų iki Tri­jų ka­ra­lių die­na pail­gė­ja per gai­džio žings­nį. Tam­sa ima trauk­tis, o die­nos – il­gė­ti. Žie­mo­jant rei­kia pa­si­telk­ti švie­sos te­ra­pi­ją: nuo lan­gų ati­trauk­ti užuo­lai­das, vi­dur­die­nį vaikš­čio­ti lau­ke, bent da­lį atos­to­gų tu­rė­ti žie­mą, jas pra­lei­džiant kal­nuo­se...

Šie me­tai Lie­tu­vai ir mū­sų kraš­tui at­neš daug gra­žių su­kak­čių. 2015-ie­ji me­tai pa­skelb­ti et­no­gra­fi­nių re­gio­nų me­tais. Bus ak­cen­tuo­ja­mi re­gio­nų sa­vi­tu­mą at­spin­din­tys as­pek­tai – ku­li­na­ri­nis pa­vel­das, pa­pro­čiai, mu­zi­ki­nis fol­klo­ras, tau­to­dai­lė ir ki­ta liau­dies kū­ry­ba.

2015-ie­ji – kom­po­zi­to­riaus, ra­šy­to­jo di­plo­ma­to My­ko­lo Kle­o­po Ogins­kio me­tai. Šiais me­tais mi­ni­mos šio žy­maus žmo­gaus 250-osios gi­mi­mo me­ti­nės.

Pra­si­dė­ję me­tai do­va­nos dar vie­ną gy­ve­ni­mo at­kar­pą. Vie­niems – il­gą ke­lią, ki­tiems – trum­pą at­kar­pė­lę, nu­trūks­tan­čią už pir­mo po­sū­kio...

Se­no­lių iš­min­tis by­lo­ja: „Lai­kas ne­nu­ei­na, bet vis­ką nu­si­ne­ša“.