Pa­sau­lis dar ne­at­si­gau­na po žu­dy­nių Pran­cū­zi­jo­je, žur­na­lo „Char­lie Heb­do“ re­dak­ci­jo­je. Ver­da dis­ku­si­jos, kaip už­kirs­ti ke­lią pa­na­šiems te­ro­ro ak­tams, o pa­tys te­ro­ris­tai jau gra­si­na nau­jais iš­puo­liais.

Uk­rai­na to­liau skai­čiuo­ja ne­pa­skelb­to­jo ka­ro au­kas. Sau­sio 13-ąją pro­ru­siš­kai nu­si­tei­kę se­pa­ra­tis­tai nu­si­tai­kė į tai­kius gy­ven­to­jus ve­žu­sį au­to­bu­są.

Bū­tent ši die­na – lyg slo­gus ai­das kiek­vie­no lie­tu­vio šir­dy­je. 1991-ųjų sau­sio 13-osios įvy­kiai pa­rei­ka­la­vo skau­džių au­kų: 14 žmo­nių žu­vo, šim­tai li­ko su­luo­šin­ti.

Nuo ta­da pra­ėjo be­veik ket­vir­tis am­žiaus, už­au­go nau­ja kar­ta, bet žvel­giant į šių die­nų įvy­kius jo­kio skir­tu­mo ne­si­ma­to – jie ta­ry­tum at­si­kar­to­ja...

Tuo tar­pu mū­sų pro­tė­viai per pir­mą­ją mė­nu­lio del­čią po žie­mos sau­lėg­rą­žos, o šie­met tai – sau­sio 13-oji, mi­nė­jo Ku­me­liu­ko krikš­ty­nų, Mė­nu­lio nau­jų­jų me­tų šven­tę. Ji bu­vo skir­ta pa­ža­din­ti nau­ją gy­vy­bę. Tą­dien ūki­nin­kai pa­pur­ty­da­vo ap­snig­tas vais­me­džių ša­kas, pa­bels­da­vo į avi­lius.

Dar vie­na šios sa­vai­tės at­min­ti­na die­na – sau­sio 15-ąją mi­ni­ma Klai­pė­dos die­na. Tu­rė­ti sa­vo uos­tą – kiek­vie­nai ša­liai be ga­lo svar­bu ir po­li­ti­niu, ir eko­no­mi­niu as­pek­tu. Per sa­vo is­to­ri­ją Klai­pė­da pri­klau­sė dau­gy­bei val­džių: nuo 1328 m. – Vo­kie­čių or­di­nui, vė­liau – Že­mai­ti­jai, Šve­di­jai, Ru­si­jai. 1923 m. sau­sio 15 d. Klai­pė­da pri­jung­ta prie Lie­tu­vos Res­pub­li­kos. Ši die­na pa­skelb­ta mi­nė­ti­na...

Die­nai vis il­gė­jant kas­dien pa­gau­nu sa­ve il­gin­tis pa­va­sa­rio. Kiek­vie­na šil­tes­nė die­na, re­gis, pra­ve­ria jo var­tus. Ta­čiau įvai­rių sri­čių moks­li­nin­kai įspė­ja: nors kli­ma­tas šy­la, la­bai džiaug­tis ne­rei­kė­tų, nes žie­mos šal­tu­kas dau­ge­liu at­ve­ju yra nau­din­gas.

Miš­ki­nin­kai pa­ste­bė­jo, kad il­ga­lai­kis įša­lo ne­bu­vi­mas dir­vo­že­my­je di­di­na vė­ja­var­tų ti­ki­my­bę. Me­džiai, ypač eg­lės, žie­mą ne­sant įša­lo, yra pa­ly­gin­ti leng­vai vė­jo ver­čia­mi.

Be to, šil­tos žie­mos – ro­jus sau­giai per­žie­mo­ti įsi­gud­ri­nu­siems įvai­riems miš­ko ir so­dų ken­kė­jams.

Pa­na­šiai šil­tos žie­mos vei­kia ir žmo­nių svei­ka­tą. Per di­de­lius šal­čius nie­ka­da ne­plin­ta gri­po vi­ru­sas, o per­mai­nin­gi orai pa­lan­kūs ne­bent vais­ti­nin­kams.

Že­mos tem­pe­ra­tū­ros kar­tais gy­vy­biš­kai rei­ka­lin­gos ir au­ga­lams. Pa­vyz­džiui, žie­mi­niams ja­vams šal­tis ir snie­gas – ge­riau­si pa­ke­lei­viai.