Aukš­tai­čiais bū­da­mi uk­mer­giš­kiai ga­li di­džiuo­tis sa­vo re­gio­nu. Tai – di­džiau­sias Lie­tu­vos et­no­gra­fi­nis re­gio­nas. Ir sa­viš­kiams, ir tu­ris­tams aukš­tai­čiai pri­sta­to­mi kaip pa­si­žy­min­tys tar­mių, gy­ven­se­nos ir et­no­kul­tū­ri­nio pa­vel­do mar­gu­mu.

Aukš­tai­čiuo­se gy­va­vo sa­vi­ta mu­zi­ka­vi­mo sku­du­čiais bei pu­čia­mais ra­gais kul­tū­ra. Esam gar­sūs ir tuo, kad gie­dam į UNESCO pa­vel­do są­ra­šą įtrauk­tas su­tar­ti­nes, iš­lai­kiu­sias ar­cha­jiš­ką mu­zi­ki­nę ir po­eti­nę for­mą. Anot ty­rė­jų, jų der­mės liu­di­ja se­ną kil­mę, o to­bu­la po­li­fo­ni­nė kal­ba – aukš­tą to me­to mu­zi­ki­nę kul­tū­rą. Su­tar­ti­nės va­di­na­mos iš­skir­ti­niu reiš­ki­niu ne tik lie­tu­vių, bet ir pa­sau­lio fol­klo­ris­ti­ko­je.

„Tai – la­bai se­nos, uni­ka­lios dai­nos, at­sklei­džian­čios mū­sų sa­vi­tu­mą, au­ten­tiš­kas mū­siš­kas tra­di­ci­jas, – sa­ko mu­zi­kė Jū­ra­tė Mar­tin­ku­tė, be­si­rū­pi­nan­ti jų iš­sau­go­ji­mu mū­sų kraš­te. – Se­nie­ji bal­tų ti­kė­ji­mai rė­mė­si su­tar­ti­nių dai­na­vi­mu, į jas vis­kas su­dė­ta – mū­sų pa­sau­lė­jau­ta, pa­sau­lė­žiū­ra. Vi­du­ram­žių Lie­tu­vo­je šis žan­ras bu­vo la­bai pa­pli­tęs.“

Anot jos, net ir kai­muo­se au­ten­tiš­kų su­tar­ti­nių da­bar jau ge­ras pus­šim­tis me­tų ne­be­ran­da­ma: „Pa­čiai kiek te­ko rink­ti prieš 20–30 me­tų – ko­kia dai­ni­nin­kė tik nuo­tru­pą pri­si­min­da­vo. Su­tar­ti­nių ap­raiš­kų tru­pu­tį Bal­ka­nuo­se, Po­li­ne­zi­joj li­kę, bet ir tai – tik kaž­kas pa­na­šaus.“

Sa­ko, kad svar­bu jas iš­sau­go­ti: „Ma­ža vien tik ži­no­ti, kad to­kios bu­vo. Rei­kia sau­go­ti „gy­vai“, kad dar bent ke­lios kar­tos jų ne­pa­mirš­tų. To­dėl su An­ta­no Sme­to­nos gim­na­zi­jos mo­ki­niais ne tik kal­bam apie su­tar­ti­nes – jau­ni­mas jas dai­nuo­ja pa­mo­ko­se, ren­gi­niuo­se. Ir mo­ky­ti mu­zi­kos su­tar­ti­nės, ku­rių yra apie 30 dai­na­vi­mo bū­dų, – la­bai tin­ka­mas žan­ras.“

Dar Aukš­tai­ti­ja va­di­na­ma eže­rų kraš­tu. Ji esą gar­sė­ja ir kaip alu­da­rių kraš­tas. Tra­di­ci­niai šio re­gio­no pa­tie­ka­lai – skry­liai, pie­niš­ka mil­ti­nių ku­ku­lai­čių sriu­ba, bly­nai su spir­gų, varš­kės, grie­ti­nės pa­da­žu, ru­gi­nė duo­na. Vi­sa tai įra­šy­ta į Eu­ro­pos ku­li­na­ri­nio pa­vel­do są­ra­šą.