Jau ki­tą die­ną de­gi­nom Mo­rę, gar­džia­vo­mės bly­nais ir ap­si­lan­kiu­sių či­go­niu­kų bei ki­tų per­si­ren­gė­lių pra­šėm grei­čiau iš­si­neš­ti žie­mos šal­tu­kus. Trep­sė­ti, plo­ti ir skan­duo­ti rei­kia kuo gar­siau, kad pa­va­sa­ris iš­girs­tų. Pa­si­bai­gus Už­ga­vė­nių pra­mo­goms, lau­kiam pa­va­sa­rio links­my­bių.

Pra­mo­gų uk­mer­giš­kiai ieš­ko ir įvai­riuo­se ki­tuo­se ren­gi­niuo­se. Pas­ta­ruo­ju me­tu pa­ste­bi­mas itin pa­di­dė­jęs su­si­do­mė­ji­mas tuo, ką siū­lo mū­siš­kis kul­tū­ros cen­tras.

„Se­zo­nas la­bai at­gi­jęs, – sa­ko kul­tū­ri­nės veik­los va­dy­bi­nin­kė Graž­vy­da Tu­šie­nė. – Vos ne kas­dien vyks­ta ren­gi­niai, su­lau­kiam įvai­rių ko­lek­ty­vų, bū­na daug spek­tak­lių, o sa­lė – pil­na. Bi­jo­jom, kad eu­ras iš­gąs­dins žmo­nes, bet taip ne­įvy­ko – su juo su­si­gy­ve­no.“

Ly­gi­na, jog ir į kon­cer­tus at­ei­na ge­ro­kai dau­giau žiū­ro­vų. „Jau ko­kie pen­ke­ri me­tai ne­si­rink­da­vo, o da­bar at­gi­jo. Kad ir pas Irū­ną bei Ma­rių – prieš po­rą me­tų jų kon­cer­te bu­vo gal šim­tas klau­sy­to­jų, o da­bar 500 vie­tų sa­lė­je vos til­po. Lau­kia žmo­nės ir per­ku­si­jos fes­ti­va­lio, An­driaus Ka­nia­vos mo­nos­pek­tak­lio, Onos Ko­lo­bo­vai­tės kon­cer­to, Do­na­to Mont­vy­do, nors bi­lie­tai į jo pa­si­ro­dy­mą ne­pi­gūs, bran­giau­sias – 21 eu­ras. Jau net ket­vir­tą kar­tą Uk­mer­gė­je – spek­tak­lis „Pa­ry­žiaus ka­ted­ra“, ku­ris tur­būt ir da­bar su­lauks pa­si­se­ki­mo“, – pa­sa­ko­jo G. Tu­šie­nė.

Šį ket­vir­ta­die­nį, va­sa­rio 19-ąją, Nau­juo­sius me­tus pra­dė­jo švęs­ti ki­nai – čia jie trun­ka ne vie­ną sa­vai­tę. Pa­mi­nė­ti to­kį ypa­tin­gą me­tą kvie­čia Lie­tu­vo­je įsi­kū­rę ki­nų res­to­ra­nai. Ne­ei­li­nį pa­si­bu­vi­mą šia pro­ga pa­siū­lė ir pa­na­ši Uk­mer­gė­je esan­ti vie­ta. Tik pra­dė­ju­sie­ji do­mė­tis sa­ko kraups­tan­tys nuo kai­nos, ku­ri vie­nam žmo­gui – ko­ne pu­sė šim­to eu­rų.

Ne­snau­džia po­li­ti­kai ar no­rin­tie­ji jais bū­ti – mū­sų kan­di­da­tai į svar­biau­sias ra­jo­no gal­vas. Su­si­ti­ki­mai ir po­kal­biai su rin­kė­jais jiems – ne tiek pra­mo­ga, kiek pa­rei­ga. Tuo me­tu ei­li­niai pi­lie­čiai to­kiuo­se su­si­ti­ki­muo­se sa­ko „pri­sip­ra­mo­gau­jan­tys“ – pri­sik­lau­san­tys anek­do­tų, pa­sa­kų, kaž­kur jau gir­dė­tų pa­ža­dų...

O štai lau­ke jau vis la­biau pa­kvim­pa pa­va­sa­riu. Ap­lin­kui ne tik švie­siau, bet ir links­mi čiul­buo­nė­lių bal­se­liai gar­ses­ni. Jie – ne po­li­ti­kai, nie­ko mums ne­pri­suoks ir ne­ža­da. Tik sa­vo dai­no­mis kvie­čia pa­čią di­džiau­sią pra­mo­gą po žie­mos – pa­va­sa­rį.