Vis dėl­to kiek­vie­nas iš šią sa­vai­tę į ra­jo­no ta­ry­bą iš­rink­tų­jų per at­ei­nan­čius ket­ve­rius ka­den­ci­jos me­tus ga­li tap­ti ir itin reikš­min­gu. Gal jo bal­sas taps le­mia­mu, spren­džiant vie­ną ar ki­tą gy­vy­biš­kai svar­bų at­ei­ties klau­si­mą...

O kaip at­ro­dys Uk­mer­gė po šių rin­ki­mų? Jei skai­ty­si­me par­ti­jų pro­gra­mas ir jei jo­mis ti­kė­si­me, Uk­mer­gė taps be­veik ro­jus že­mė­je. Čia bus su­kur­ta dau­gy­bė dar­bo vie­tų, mik­ro­ra­jo­nuo­se švy­tės erd­vūs kie­mai, už ko­mu­na­li­nes pa­slau­gas mo­kė­si­me ma­žiau­siai ša­ly­je, per nak­tį gat­vė­se degs ži­bin­tai, dau­gia­bu­čių gy­ven­to­jai ga­lės lais­vai pa­si­rink­ti al­ter­na­ty­vų šil­dy­mą, na­mų ben­dri­jos su­lauks fi­nan­si­nės pa­ra­mos, mies­te kur­suos nau­ji eko­lo­giš­ki au­to­bu­sai, dvi­ra­ti­nin­kai rie­dės nau­jais dvi­ra­čių ta­kais, va­sa­rą su­tvar­ky­to­se Šven­to­sios pa­kran­tė­se šur­mu­liuos lai­min­gi ir so­tūs uk­mer­giš­kiai...

Duok Die­ve, kad šiais pa­ža­dais pa­ti­kė­tų rin­kė­jai ir kad bent ma­ža da­lis per­skai­ty­tų vi­sas par­ti­jų pro­gra­mas... De­ja, sta­tis­ti­ka by­lo­ja, jog dau­gu­ma rinks kan­di­da­tus at­si­žvelg­da­mi į as­me­ni­nes sim­pa­ti­jas, ar­ti­mų­jų pa­ta­ri­mus, pa­žin­tis ir gro­žį, gal – dar kai ką, tik jau ne į pro­gra­mas.

Ši rin­ki­mi­nė kam­pa­ni­ja pa­ro­dė, kad Uk­mer­gė­je sto­ko­ja­me prieš­rin­ki­mi­nio ori­gi­na­lu­mo, ver­žlu­mo, nau­jų idė­jų. Žur­na­lis­ti­niu po­žiū­riu – vi­siš­ka pil­ku­ma: nei skan­da­lų, nei skan­da­lė­lių. Kai ku­rių po­li­ti­kų pa­jė­gos bu­vo nu­kreip­tos ver­buo­jant kiek­vie­ną rin­kė­ją as­me­niš­kai, ne­si­bo­dint vars­ty­ti žmo­nių na­mų du­ris ar sa­ve pri­sta­ti­nė­ti laip­ti­nė­se bei dau­gia­bu­čių rū­siuo­se...

Sek­ma­die­nio va­ka­rą di­de­lį ne­ri­mą iš­gy­vens per 260 uk­mer­giš­kių: tiek kan­di­da­tuo­ja į ta­ry­bą. La­bai di­de­lį ne­ri­mą – koks 100: tie, ku­rie yra są­ra­šų vir­šu­je. Žiau­rią įtam­pą pri­va­lės at­lai­ky­ti ly­de­riais va­di­na­mi trys kan­di­da­tai į me­rus. Vis­ką su­skai­čia­vus ir iš­ve­dus vi­dur­kį iš­vy­si­me ne­men­ką stre­so de­be­sį.

Vis dėl­to ge­ro­kai dau­giau bus tų, ku­riems rin­ki­mai – tie­siog pi­lie­ti­nė pa­rei­ga iš­si­rink­ti ra­jo­no va­do­vus. Ar­ba to­kių, ku­rie to­kios pa­rei­gos gy­ve­ni­me nė ne­ju­to: į rin­ki­mus juk tra­di­ciš­kai at­ei­na apie pu­sė to­kią tei­sę tu­rin­čių­jų.

Ta­čiau kad ir ko­kio pil­ku­mo po­li­ti­nis de­be­sis sek­ma­die­nį ka­bos virš Lie­tu­vos, jis tik­rai ne­už­goš svar­biau­sio – pa­va­sa­rė­jan­čios gam­tos, ka­len­do­ri­nio pa­va­sa­rio su­tik­tu­vių, taip lau­kia­mos vy­tu­rio gies­mės.