O kol kas į Lie­tu­vą at­ei­na, o la­biau­siai sos­ti­nės gat­vė­se jau­čia­mas Ka­ziu­ko mu­gės šur­mu­lys. Ran­kų dar­bo kū­ri­nius ant sta­lų iš­dė­lio­ja ama­ti­nin­kai, tau­to­dai­li­nin­kai, liau­dies meist­rai. Nuo jų ne­at­si­lie­ka ūki­nin­kai, siū­lan­tys na­muo­se kep­tą duo­ną, ries­tai­nius, rū­ky­tus kum­pius. Tris die­nas skam­ba sos­ti­nės gat­vės nuo vi­sų re­gio­nų šne­kų, nuo kva­pų ir re­gi­nių.

Šven­ta­sis Ka­zi­mie­ras iš pen­kio­lik­to­jo am­žiaus gy­ve­no vien­gun­giš­ką, as­ke­tiš­ką gy­ve­ni­mą, gy­dė ser­gan­čius ne­pa­gy­do­mo­mis li­go­mis ir pats nuo klas­tin­gos li­gos mi­rė jau­na­me am­žiu­je. Šis Lie­tu­vos glo­bė­jas šian­dien pri­si­me­na­mas vi­sai ki­ta­me kon­teks­te.

Šį sek­ma­die­nį švę­si­me Tarp­tau­ti­nę mo­ters die­ną, ku­ri aso­ci­juo­ja­si su pa­va­sa­rį pra­žys­tan­čio­mis tul­pė­mis. An­ti­kos lai­kais Mo­ters die­ną bu­vo nu­trau­kia­mi ka­rai, kad vy­rai ga­lė­tų pa­bū­ti su sa­vo mo­te­ri­mis.

Kei­čia­si šios šven­tės sta­tu­sas, kei­čia­si ir pa­čios mo­te­rys. Ne­se­niai vy­ku­sio­je Vil­niaus kny­gų mu­gė­je kaip nie­kad daug sa­vo kny­gų pri­sta­tė Lie­tu­vos mo­te­rys. Ra­šy­to­jos – ro­ma­nų, pub­li­cis­ti­kos kū­rė­jos, skulp­to­rės, ak­to­rės, te­at­ro­lo­gės, žur­na­lis­tės, sti­lis­tės drą­siai sto­jo prie vy­rų su ne­ma­žos ap­im­ties kū­ri­niais, iš­sa­ky­da­mos sa­vo pa­tir­tis, ak­ty­viai da­ly­vau­da­mos vi­suo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me.

Ir Uk­mer­gė­je jau­čia­mas dai­lio­sios ly­ties ak­ty­vė­ji­mas. Mo­te­rys ver­žė­si į po­li­ti­ką: iš aš­tuo­nių kan­di­da­tų į ra­jo­no me­rus – net trys ža­vios mo­te­rys...

Kiek­vie­ną pa­va­sa­rį, kai jis ima kve­pė­ti tul­pė­mis ir ži­buok­lė­mis, at­la­po­ja­me lan­gus, kad įskri­dęs skers­vė­jis iš­bai­dy­tų pri­plė­ku­sią žie­miš­ką nuo­tai­ką, vi­są žie­mą bran­giai pirk­tą ši­lu­mą... Te­gul gai­vus oras įei­na ne tik į mū­sų būs­tus, bet ir į sie­las...