Bun­dan­čios gam­tos spal­vos pas mus pi­na­si su po­li­ti­nių per­ga­lių, gar­sių fes­ti­va­lių, įvai­rių kon­cer­tų, te­at­rų ir ki­to­kių šven­čių at­spal­viais. Šur­mu­liuo­ja ne tik Uk­mer­gė – kiekvie­no­je se­niū­ni­jo­je, ato­kiau­sio­je ben­druo­me­nė­je ver­da kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas. Zu­ja vi­si kaip tie var­nė­nai, ku­rie šio­mis die­no­mis jau bel­džia­si į sa­vo in­ki­lė­lius. Švie­sė­jant ir šil­tė­jant dar sma­giau...

Po žie­mos at­gims­ta so­dai. Po dar­bų jau ir lau­žo dū­me­liu čia pa­kvim­pa. Drau­gi­ją so­di­nin­kams pa­lai­ko su­grį­žę spar­nuo­čiai, pa­va­sa­riu džiau­gia­si ir nebe­si­slaps­to ki­ti gam­tos gy­ven­to­jai. Jie su­lau­kian­tys net ir val­džios dė­me­sio. Štai sos­ti­nės sa­vi­val­dy­bė dėl pa­va­sa­ri­nės var­lių mig­ra­ci­jos lei­do lai­ki­nai ap­ri­bo­ti au­to­mo­bi­lių eis­mą Vin­gio par­ke. At­si­žvelg­ta į gam­ti­nin­kų ir moks­li­nin­kų ar­gu­men­tus, jog kiek­vie­ną pa­va­sa­rį, ko­vo–­ba­lan­džio mė­ne­siais, mig­ruo­jant tūks­tan­čiams var­lių, dau­gy­bė jų žūs­ta po au­to­mo­bi­lių ra­tais.

Links­miau ir mū­sų au­gin­ti­niams. Ir – tiems, ku­rie pa­sto­gę ra­dę ne pas žmo­nes, bet glau­džia­si vi­sur. Iš­ti­sos šu­ny­čių vo­ros trau­kia kie­mais ir gat­vė­mis...

Tų šu­nų, pa­ste­bi vie­na mū­sų skai­ty­to­ja, pa­va­sa­rį vi­sa­da vi­sur dau­giau. Nie­ko prieš juos ne­tu­rin­ti, tik sa­ko la­bai gai­lin­ti tų, ku­rie iš­al­kę šmi­ri­nė­ja ap­link at­lie­kų kon­tei­ne­rius. Uk­mer­giš­kės tei­gi­mu, tarp to­kių bū­na ir „na­mi­nu­kų“ – esą šei­mi­nin­kai tin­gi ve­džio­ti, tad ry­te iš­lei­džia, ir šie su­ka ra­tus per­dien li­gi va­ka­ro... Dar, įsi­ti­ki­nu­si ji, to­kiems ke­tur­ko­jams, taip pat ir ka­tėms, ga­lė­tų bent ant­kak­liu­kus už­dė­ti. Tuo­met bū­tų aiš­ku, kad jie – ne be­glo­biai.

Gai­lin­ti ji ir bu­vu­sį teis­mo pa­sta­tą cen­tre „sau­gan­čio“ ak­me­ni­nio šu­ne­lio Kek­so. Jis, anot mo­ters, tik­ras varg­šas, vi­siš­kai ne­ma­to­mas dėl jį nuo­lat už­sto­jan­čių pa­sta­ty­tų ma­ši­nų. Siū­lo iš­kel­din­ti Kek­są kad ir prie kny­gy­no ar bent pės­čių­jų ta­ko ša­lia upės.

Šy­lan­tys orai džiu­gi­na dvi­ra­ti­nin­kus, po žie­mos vėl trau­kian­čius sa­vo prie­mo­nes. Tik įspė­ja­ma, kad šiai eis­mo da­ly­vių ka­te­go­ri­jai pa­va­sa­rio pra­džia – pa­vo­jin­gas lai­ko­tar­pis. Esą po žie­mi­nės per­trau­kos daž­nas dvi­ra­ti­nin­kas bū­na pa­mir­šęs at­sar­gu­mą, ne­įver­ti­na ke­lio dan­gos, ne­tin­ka­mai įva­žiuo­ja į ke­lią.

Pa­va­sa­rį ver­čiau pa­si­tik­ti sau­giai. Ne tik dvi­ra­ti­nin­kams – mums vi­siems.