Ba­lan­džio 1-ąją, Me­la­gių die­ną, taip pat ga­li­ma va­din­ti pa­va­sa­ri­ne. Mat se­niau Me­la­gio die­na bu­vo sie­ja­ma su sėk­mės tiems me­tams bū­ri­mu. Ma­ny­ta, kad jei­gu tą­dien nie­ko ne­pri­gau­si, vi­si me­tai ne­bus sėk­min­gi. Už­tat ir ver­čia­si vi­si per gal­vas, steng­da­mie­si ap­mau­ti ne tik šei­mos na­rius, bet ir bi­čiu­lį, kai­my­ną ar ko­le­gą. Iš­dai­gų ir juo­ko die­na nuo se­no yra mi­ni­ma ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir ki­to­se Eu­ro­pos ša­ly­se.

Ta­čiau be­ne pa­va­sa­riš­kiau­sia šven­tė lau­kia sek­ma­die­nį. Ve­ly­kų nuo­tai­ka tvy­ro vi­są sa­vai­tę: baž­ny­čio­se au­ko­ja­mos šven­tos Mi­šios, na­muo­se – šva­ri­ni­mo­si, kiau­ši­nių mar­gi­ni­mo, ve­ly­ki­nių vai­šių ga­mi­ni­mo me­tas. Juk lau­kia il­ga­sis sa­vait­ga­lis, per ku­rį dau­ge­lis tra­di­ciš­kai ne­ma­žai lai­ko pra­leis prie sta­lo – girs šei­mi­nin­kių iš­ra­din­gu­mą, gro­žė­sis spal­vo­tais mar­gu­čiais.

Krikš­čio­niš­ka­me pa­sau­ly­je šv. Ve­ly­kos – Kris­taus pri­si­kė­li­mo šven­tė, ta­čiau mū­sų pro­tė­viai pa­go­nys ją sie­jo su gam­tos at­bu­di­mu, at­si­nau­ji­ni­mu. Mar­gu­tis ant Ve­ly­kų sta­lo at­si­ra­do tik­rai ne dėl gro­žio. Jis tu­ri kur kas gi­les­nę pras­mę. Dėl ova­lios for­mos kiau­ši­nis pa­go­nių re­li­gi­jo­je sim­bo­li­zuo­ja kos­mo­są, gy­vy­bės at­si­ra­di­mą, vai­sin­gu­mą.

Nors dan­gus šią sa­vai­tę daž­niau­siai ap­niu­kęs, to­kiu oru bo­di­si ne vi­si. Že­mę mer­kian­tis lie­tus kom­pen­suo­ja drėg­mės trū­ku­mą po be­snie­gės žie­mos. Pa­va­sa­ri­niu lie­tu­mi džiau­gia­si ne tik so­di­nin­kai bei ūki­nin­kai. Ug­nia­ge­siai, ku­rie dėl ma­si­nių žo­lės de­gi­ni­mų daž­nai net į gais­ri­nę grįž­ti ne­spė­ja, o sku­ba ki­ta kryp­ti­mi, juo­kau­ja pa­va­sa­ri­nio lie­taus tie­siog iš­mel­dę iš dan­gaus.

Ket­vir­ta­die­nį pa­mi­nė­ta vai­kiš­kos kny­gos die­na tie­sio­giai sie­ja­si su žmo­gaus gy­ve­ni­mo pa­va­sa­riu – vai­kys­te. Han­so Kris­tia­no An­der­se­no, Bro­lių Gri­mų pa­sa­kų he­ro­jai, Ast­ri­dos Lind­gren Karl­so­nas ir Ma­žy­lis, Le­wio Car­rol­lo Ali­sa iš Veid­ro­džių ka­ra­lys­tės ne vie­nam iš mū­sų bu­vo ar­ti­mi tar­si šei­mos na­riai...

Vai­kiš­ka kny­ga ne­abe­jo­ti­nai pa­dė­jo su­si­gau­dy­ti žmo­giš­kų san­ty­kių ir ver­ty­bių ska­lė­je, gal­būt net for­ma­vo ir kai ku­riuos mū­sų cha­rak­te­rio bruo­žus. Gal ir nau­jo­sios kom­piu­te­ri­nės kar­tos vai­kams ver­ta daž­niau pa­do­va­no­ti kny­gą?