Pra­ėju­sią sa­vai­tę nu­griau­dė­jus Mies­to šven­tei, ra­jo­no kul­tū­ros dar­buo­to­jams nu­si­ri­to mil­ži­niš­kos įtam­pos naš­ta. Juk rei­kė­jo di­ri­guo­ti tūks­tan­čiams jos da­ly­vių, ėju­sių ei­ty­nė­se, šo­ku­sių, dai­na­vu­sių, gro­ju­sių, pre­kia­vu­sių, ap­tar­na­vu­sių ar at­vy­ku­sių pa­si­sve­čiuo­ti į mū­sų mies­tą. Ne­trū­ko rū­pes­čių ir po­li­ci­jos pa­rei­gū­nams – areš­ti­nė šven­tės nak­tį bu­vo per­pil­dy­ta.

Tuo tar­pu ša­lies abi­tu­rien­tams iki įtam­pos pa­bai­gos dar to­lo­ka. Šį pir­ma­die­nį, bir­že­lio 1-ąją, jie lai­kė vie­ną svar­biau­sių – lie­tu­vių kal­bos bran­dos eg­za­mi­ną. Tos po­pie­riu­je su­gu­lu­sios ei­lu­tės kai kam nu­lems to­les­nį gy­ve­ni­mo ke­lią...

Bir­že­lio 1-ąją, kuo­met tra­di­ciš­kai lai­ko­mas lie­tu­vių kal­bos eg­za­mi­nas, mi­ni­ma Tarp­tau­ti­nė vai­kų gy­ni­mo die­na, o bir­že­lio 4-ąją – dar vie­na su vai­kais sie­ja­ma – Tarp­tau­ti­nė ag­re­si­jos prieš vai­kus die­na. Pa­si­rink­ta ji po to, kai 1982 m. bir­že­lio 4 d. Bei­ru­to gy­ve­na­muo­siuo­se ra­jo­nuo­se Iz­ra­e­lio ka­riai su­bom­bar­da­vo na­mus. Žu­vo šei­mos, tarp ku­rių – daug vai­kų.

Bir­že­lio 3-iąją mi­ni­me Są­jū­džio die­ną. 1988 m. tą­dien bu­vo įkur­tas Są­jū­džio ju­dė­ji­mas, Vil­niu­je, Moks­lų aka­de­mi­jos sa­lė­je įvy­ko Są­jū­džio su­si­rin­ki­mas. Ja­me bu­vo iš­rink­ti 35 ini­cia­ty­vi­nės gru­pės įga­lio­ti­niai. Są­jū­dis bu­vo Lie­tu­vos at­gi­mi­mo va­rik­lis, jis pa­ska­ti­no 1990 m. ko­vo 11 d. pa­skelb­ti Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę.

Bir­že­lio 5-ąją mi­ni­ma Pa­sau­li­nė ap­lin­kos ap­sau­gos die­na, o bir­že­lio 6-ąją – Ru­sų kal­bos die­na. Ši da­ta pa­si­rink­ta gar­saus ru­sų po­eto Alek­san­dro Puš­ki­no gar­bei, nes tai – jo gi­mi­mo die­na. Ru­sų kal­ba – vie­na iš še­šių Jung­ti­nių Tau­tų or­ga­ni­za­ci­jos ofi­cia­lių kal­bų ša­lia pran­cū­zų, ki­nų, an­glų, is­pa­nų, ara­bų.

Sa­vai­tė baig­sis la­bai pra­smin­gu sek­ma­die­niu – Tė­vo die­na.

Tik­rai ne kiek­vie­no­je šei­mo­je ji šven­čia­ma. Prie­žas­tis la­bai pa­pras­tai – tie­siog nė­ra ką su ja pa­svei­kin­ti, mat tė­tis ar­ba at­gu­lęs ka­puos, ar­ba pa­mir­šęs sa­vo at­ža­las.

Tu­rė­ti ge­rą, my­lin­tį, vi­są gy­ve­ni­mą šei­mai at­si­da­vu­sį tė­tį iki pat bran­daus sa­vo am­žiaus – di­džiu­lė lai­mė ir net pra­ban­ga, pa­dė­ti ran­ką ži­la­gal­viui tė­čiui ant pe­ties, pa­si­da­lin­ti pri­si­mi­ni­mais, pa­klaus­ti pa­ta­ri­mo, iš­klau­sy­ti jį – ne­įkai­no­ja­ma ver­ty­bė.