„Iš prak­ti­kos ga­liu pa­tvir­tin­ti – del­siant ir ne­si­ryž­tant pra­ver­ti psi­cho­lo­go ka­bi­ne­to du­rų, vi­si pro­ce­sai – ir iš­ori­niai veiks­niai, ir be­si­klos­tan­tys žmo­gaus psi­chi­ko­je – ga­li pa­si­suk­ti ne­su­grą­ži­na­ma lin­kme“, – sa­ko „Vil­kmer­gės kli­ni­ko­je“ dir­ban­tis  me­di­ci­nos psi­cho­lo­gas. Dau­ge­liu at­ve­jų pro­ble­mų ra­tas yra daug di­des­nis, nei pa­jė­gia­me su­vok­ti.

Ži­nios ir pa­tir­tis

Ne­re­tai žmo­nės klai­din­gai ma­no, kad iš bet ku­rios ne­ma­lo­nios gy­ve­ni­mo si­tu­a­ci­jos iš­si­kaps­ty­ti ga­li pa­tys. Pa­sak psi­cho­lo­go, jis – taip pat to­li gra­žu ne Die­vas ir ne vi­sa­ži­nis, da­ran­tis ste­buk­lus. Ta­čiau spe­cia­lis­to te­ori­nės ži­nios apie žmo­gaus psi­chi­ką ir il­ga­me­tė dar­bo pa­tir­tis – kur kas dau­giau nei ga­li­me mes pa­tys. N. Mar­kaus­kui ten­ka su­si­dur­ti su to­kiais, ku­rie il­gai ne­si­ryž­ta sa­vo pro­ble­mų iš­sa­ky­ti psi­cho­lo­gui. „At­seit, kaip aš čia pa­sa­ko­siu ne­pa­žįs­ta­mam. Ta­čiau nu­si­mes­ti bė­dų naš­tą no­ri­si be­veik vi­siems, tai­gi ir guo­džia­si – pa­žįs­ta­miems, kai­my­nams, ben­dra­dar­biams. Iš jų gau­na pa­ta­ri­mus – ne­pro­fe­sio­na­lius, da­li­ja­mus leng­va ran­ka, be di­de­lės at­sa­ko­my­bės“, – jis sa­ko, kad gram­dy­ti pri­svi­lu­sią ko­šę pas­kui daž­nai ten­ka psi­cho­lo­gams.

„Gal ne­pa­kenks...“

N. Mar­kaus­kas į Uk­mer­gę grį­žo, kaip jis pats sa­ko, ap­su­kęs ra­tą po Lie­tu­vą: dvi­de­šimt me­tų psi­cho­lo­gu dirb­ta Šiau­liuo­se, pen­kio­li­ka ati­duo­ta Kė­dai­nių po­li­kli­ni­kos Psi­chi­kos svei­ka­tos sky­riui. Ke­le­tą me­tų dar­ba­vo­si Uk­mer­gės li­go­ni­nės Neu­ro­lo­gi­jos sky­riu­je. Šiuo me­tu pri­ima pa­cien­tus „Vil­kmer­gės kli­ni­ko­je“.

N. Mar­kaus­kas sa­ko, kad prieš tris­de­šimt pen­ke­rius me­tus jo dar­bas bu­vo nuo­la­ti­nis įro­di­nė­ji­mas, kad psi­cho­lo­gi­ja ga­li pa­dė­ti žmo­gui, dėl sa­vo bė­dų jau­čian­čiam dis­kom­for­tą. „Net į pir­mą­jį ma­no dar­bą – spor­ti­nės ko­man­dos psi­cho­lo­gu – darb­da­viai pri­ėmė ne­pa­tik­liai sa­ky­da­mi: pa­im­kim, gal ne­pa­kenks“, – šyp­so­si jis.

Ry­šys – abi­pu­sis

Žmo­nių po­žiū­ris į psi­cho­lo­gą bei psi­cho­lo­gi­ją kaip moks­lą ne­pa­ly­gi­na­mai pa­si­kei­tė. „Kai tik pra­dė­jau dirb­ti, bū­da­vo – per die­ną vos vie­nas ki­tas lan­ky­to­jas ka­bi­ne­to du­ris pra­ve­ria. Da­bar kas­dien ten­ka su pen­kio­li­ka ir dau­giau pa­cien­tų pa­ben­drau­ti“, – pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vas.

Anot N. Mar­kaus­ko, abi­pu­sis ry­šys tarp psi­cho­lo­go ir at­ėju­sio pas jį žmo­gaus tie­siog bū­ti­nas. „Ne vi­suo­met pa­vyks­ta su­de­rin­ti są­ly­čio taš­kus, pa­tai­ky­ti ant vie­nos ban­gos. Kai pra­de­di ben­drau­ti, su­si­da­rai nuo­mo­nę apie žmo­gų, o šis – apie psi­cho­lo­gą. Dau­ge­lis žmo­nių pyks­ta už tei­sy­bę. Aiš­ku, ga­li­ma ap­si­mes­ti ge­ru­čiu psi­cho­lo­gu, link­sė­ti gal­vą ir su­tik­ti su pa­sa­ko­to­jo po­zi­ci­ja. Bet kam nuo to bus ge­riau?“ – svars­to jis.

Juo­kin­gų ir ab­sur­diš­kų ne­bū­na

Kiek­vie­na is­to­ri­ja tu­ri ne po vie­ną va­rian­tą – pa­sa­ko­to­jas ją pa­tei­kia taip, kaip pats įsi­vaiz­duo­ja. Ki­tos tei­sy­bės pa­sa­ky­mas daž­niau­siai at­lie­ka chi­rur­go skal­pe­lio funk­ci­ją – iš­pjo­vei ir pra­de­da gy­ti. „Psi­cho­lo­go tiks­las – pa­dė­ti, kaip tre­ne­ris spor­ti­nin­kui – nu­ro­dai kryp­tį, pa­drą­si­ni, tar­tum už nu­ga­ros pa­sto­vi“, – sa­ko N. Mar­kaus­kas.

Į kiek­vie­ną pa­cien­to iš­sa­ky­tą pro­ble­mą jis ti­ki­na žiū­rin­tis rim­tai. Kar­tais tik pra­vė­ręs du­ris lan­ky­to­jas ima at­si­pra­ši­nė­ti – gal čia tik smul­kme­na, gal juo­kin­ga ar ab­sur­diš­ka. N. Mar­kaus­ko nuo­mo­ne, ko­kia ji be­bū­tų, jei ke­lia dis­kom­for­tą, truk­do nor­ma­liai gy­ven­ti, ją rei­kia spręs­ti.

Diag­no­zuo­ja sau dep­re­si­ją

Ki­ta pa­cien­tų ka­te­go­ri­ja – pe­si­mis­tai. Vos įžen­gę į psi­cho­lo­go ka­bi­ne­tą ima įro­di­nė­ti, kad jiems vis­kas blo­gai. „Ban­do ir ma­ne įti­kin­ti, kad nie­kas ne­si­se­ka, kad ap­skri­tai jiems – dep­re­si­ja“, – psi­cho­lo­gas sa­ko, kad į to­kias pa­čių nu­si­sta­ty­tas diag­no­zes jis ne­krei­pian­tis dė­me­sio. Jei pa­ben­dra­vus su nu­si­vy­lu­siuo­ju pa­aiš­kė­ja, kad tai ne ne­kal­tas liū­de­sys ar nuo­tai­kos ne­bu­vi­mas, ski­ria­mi spe­cia­lūs ty­ri­mai, diag­nos­ti­ka.

Re­cep­to, kiek kar­tų rei­kia ap­si­lan­ky­ti pas psi­cho­lo­gą, kad iš­si­spręs­tų dva­si­nės pro­ble­mos ir vėl pa­jus­tum že­mę po ko­jo­mis, nė­ra. „Su vie­nais su­si­tin­kam kas an­trą sa­vai­tę ir de­šim­ties vi­zi­tų jiems pa­kan­ka. Su ki­tais ben­drau­ju jau ne vie­nus me­tus“, – pa­sa­ko­ja N. Mar­kaus­kas.

At­ei­na pas psi­cho­lo­gą abie­jų ly­čių at­sto­vai, įvai­raus am­žiaus. Vis tik kol kas mo­te­rys „ima vir­šų“ – jos la­biau lin­ku­sios spręs­ti sa­vo pro­ble­mas pa­si­tar­da­mos su spe­cia­lis­tu. Ne­re­tai ma­mos vos ne per prie­var­tą tem­pia pas psi­cho­lo­gus ir sa­vo at­ža­las. N. Mar­kaus­kas įsi­ti­ki­nęs – jo­kie tem­pi­mai ne­pa­dės. „Jei at­ei­ni ap­si­spren­dęs, nu­si­tei­kęs iš­klau­sy­ti ki­tą nuo­mo­nę – di­džiau­sia ti­ki­my­bė, kad ap­si­lan­kei ne vel­tui“, – sa­ko psi­cho­lo­gas.