Kar­tu su anū­kės Svet­la­nos Šil­ga­lie­nės šei­ma gy­ve­nan­ti šim­ta­me­tė šiuo me­tu pa­ei­na tik na­miš­kių ve­da­ma. Ta­čiau sa­vo pa­rei­gos – pa­si­da­lin­ti su jau­nai­siais gy­ve­ni­miš­ka pa­tir­ti­mi – iki šiol ne­pa­mirš­ta.

O pa­pa­sa­ko­ti ji tik­rai tu­ri ką. Gi­mu­si pra­ei­to šimt­me­čio pra­džio­je, ne vie­ną san­tvar­kos vir­smą per­gy­ve­no, du ka­rus iš­ken­tė­jo, na­mų per lėk­tu­vų ant­skry­dį ne­te­ko. Tar­si to bū­tų ne ga­na – ne tik vy­rą, bet ir duk­rą, sū­nų pa­lai­do­jo...

„Anks­ti ne­te­ko vy­ro, mū­sų se­ne­lio. Tuo­met vi­si rū­pes­čiai už­gu­lė jos pe­čius. Daž­nai pa­gal­vo­ju, iš kur tiek stip­ry­bės mū­sų bo­bu­tė tu­ri, kad tiek ne­gan­dų jos ne­pa­lau­žė. Į pa­ta­lą vi­sai ne­se­niai at­gu­lė, stip­riu plau­čių už­de­gi­mu per­sir­gu­si“, – pa­sa­ko­ja anū­kė Svet­la­na.

Ji įsi­ti­ki­nu­si, kad se­no­sios kar­tos žmo­nių pa­grin­di­nė va­ro­mo­ji jė­ga yra dar­bas. Jau­nys­tė­je tur­tin­ges­niems už sa­ve nu­ga­rą len­ku­si, kai­me gy­ven­da­ma taip pat ne­leng­vai dir­bo. Dau­giau kaip prieš pus­šim­tį me­tų M. Gri­ga­liū­nie­nė at­si­kraus­tė į Uk­mer­gę ir ap­si­gy­ve­no su duk­ros šei­ma.

Gel­bė­jo so­das

Adap­tuo­tis mies­te iš kai­mo at­si­kė­lu­siai mo­čiu­tei pa­dė­jo ko­lek­ty­vi­nis so­das. Ji tie­siog pa­ni­ro į že­mės dar­bus, o so­dan verž­da­vo­si net de­vy­nias­de­šim­ties su­lau­ku­si. Ar­ti­mie­siems net bai­so­ka bū­da­vo, kad ne­nu­griū­tų už va­gos už­kliu­vus...

Nuo pat pir­mų gy­ve­ni­mo mies­te die­nų mo­čiu­tės ži­nion per­ėjo ir vir­tu­vė. Iš mo­kyk­los su­grį­žę anū­kai ras­da­vo ga­ruo­jan­čius pie­tus. Svet­la­na šią mo­čiu­tės pa­mo­ką la­bai ge­rai iš­mo­ko: kas­dien ga­mi­na­mas švie­žias ir šil­tas mais­tas jos šei­mo­je – įpras­tas da­ly­kas. Dar iš se­no­lės iš­mo­ku­si megz­ti ir siū­ti, nes mo­čiu­tė dy­ka nė mi­nu­tės ne­pa­sė­dė­da­vo – na­muo­se bū­da­ma daž­nai į ran­kas ada­tą ar vir­ba­lus im­da­vo, prie ver­pi­mo ra­te­lio pri­sės­da­vo.

Ten­ka ir pa­gud­rau­ti

Mais­tui šim­ta­me­tė nė­ra iš­ran­ki. Kar­tais net įkal­bi­nė­ti rei­kia, kad pa­sa­ky­tų, ko no­rin­ti val­gy­ti. Ne­at­si­sa­ko pa­tie­ka­lų iš kiau­ši­nių ir mė­sy­tės pa­ra­gau­ja, bet la­biau­siai mėgs­ta bul­ves. Kai se­no­lė pa­si­sa­ko no­rin­ti „ka­vu­tės“, anū­kė, ma­ny­da­ma, kad se­nam žmo­gui ka­va ne­tin­ka, ima­si gud­ry­bės – į juo­dą ar­ba­tą pri­pi­la pie­no ir pa­tie­kia kaip ka­vą. Bet se­no­ji šią gud­ry­bę daž­niau­siai per­pran­ta...

Šimt­me­čio su­lau­ku­si M. Gri­ga­liū­nie­nė ne­nu­sto­jo do­mė­tis už lan­gų ver­dan­čiu gy­ve­ni­mu. Ra­di­ją įsi­jun­gu­si vi­sas nau­jie­nas į sa­ve lyg kem­pi­nė su­ge­ria. Iš dar­bų, mo­kyk­los grį­žu­siems na­miš­kiams apie val­džią, brangs­tan­čius mais­to pro­duk­tus pa­po­ri­na. Per te­le­vi­zo­rių žiū­ri mėgs­ta­miau­sias sa­vo lai­das – „Duo­kim ga­ro“ ir pa­gei­da­vi­mų kon­cer­tą.

Su kar­tu gy­ve­nan­čia pro­vai­kai­te ke­tu­rio­lik­me­te Rū­ta se­no­lę sie­ja šil­tas ir tam­prus ry­šys. Ji ne tik pro­se­ne­lę pri­žiū­rė­ti pa­de­da, bet ir pa­si­šne­ku­čiuo­ti, pa­juo­kau­ti prie jos lo­vos daž­nai pri­sė­da.

Svei­ki­na ir ra­jo­no va­do­vai

M. Gri­ga­liū­nie­nė tu­ri pen­kis vai­kai­čius ir sep­ty­nis pro­vai­kai­čius. Ne vi­si ga­lė­jo jos šim­ta­die­nio pro­ga bū­riu pas mo­čiu­tę su­gu­žė­ti – kai ku­riuos li­ki­mas į už­sie­nį, į to­li­mes­nius mies­tus nu­ve­dė.

Šim­ta­me­tės M. Gri­ga­liū­nie­nės pa­svei­kin­ti gar­bin­go ju­bi­lie­jaus pro­ga at­vy­ko ne tik ar­ti­mie­ji, bet ir ra­jo­no val­džios bei „Sod­ros“ at­sto­vai. Tra­di­ci­ja svei­kin­ti šim­to me­tų su­lau­ku­sius žmo­nes mū­sų ra­jo­ne gy­vuo­ja jau daug me­tų.