Ne­to­li Krikš­tė­nų esan­čia­me Pa­ri­jos II kai­me gy­vū­nų prie­glau­da įsteig­ta bir­že­lio mė­ne­sį. Nuo to lai­ko čia pa­bu­vo­jo apie 200 gy­vū­nė­lių. Į ge­ra­no­riš­kai nu­si­tei­ku­sių žmo­nių ran­kas ati­duo­ti 55 šu­nys ir ka­tės.

Uk­mer­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Sek­re­to­ria­to vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Ži­vi­lė Moc­ku­tė sa­ko, kad vie­šo­sios įstai­gos dar­buo­to­jai su­in­te­re­suo­ti, kad gy­vū­nų glo­bos na­muo­se be­na­miai už­si­bū­tų kuo trum­piau.

Ypač tai ak­tu­a­lu žie­mą, kai nuo spau­džian­čio šal­čio ken­čia gat­vė­se be­si­bas­tan­tys ke­tur­ko­jai.

Be to, kiek­vie­nas čia gy­ve­nan­čių gy­vū­nų mė­nuo sa­vi­val­dy­bei kai­nuo­ja apie 10–12 tūks­tan­čių li­tų.

Pir­miau­sia sten­gia­ma­si grą­žin­ti pa­si­me­tu­sius, na­mų ne­be­ran­dan­čius gy­vū­nus jų šei­mi­nin­kams. Su gran­di­ne ar pa­va­dė­liu ant kak­lo į prie­glau­dą pa­te­kęs šuo – ne nau­jie­na glo­bos na­mų pri­žiū­rė­to­jams.

Apie į prie­glau­dą pa­te­ku­sius pa­kly­dė­lius skel­bia­ma spau­do­je, in­ter­ne­ti­nė­je sa­vi­val­dy­bės sve­tai­nė­je.

Di­džiau­sias įstai­gos dar­buo­to­jų rū­pes­tis – nau­juo­sius šei­mi­nin­kus su­ras­ti be­vil­tiš­kiems pa­mes­ti­nu­kams.

Da­lis ste­ri­li­zuo­tų ka­čių, dau­giau­sia žmo­gaus ran­kų ne­trokš­tan­čių lau­ki­nu­kių, pa­lei­džia­ma vėl į gat­vę, kuo ar­čiau tos vie­tos, iš ku­rios bu­vo pa­im­tos.

Ž. Moc­ku­tė pa­sa­ko­jo, kad pa­vy­ko už­megz­ti ry­šius su pa­na­šio­mis ki­tuo­se mies­tuo­se vei­kian­čio­mis įstai­go­mis. Dau­ge­lis jų tu­ri di­des­nę pa­tir­tį gy­vū­nų glo­bos klau­si­mais. Be to, di­des­niuo­se mies­tuo­se ir „rin­ka“ ki­ta – dau­giau yra žmo­nių, au­gin­ti­nių ieš­kan­čių prie­glau­do­je.

Vie­šo­sios įmo­nės „Penk­ta ko­ja“ bei „Na­mi­nu­kas“ iš Vil­niaus jau ne vie­ną šu­ne­lį ir ka­ti­nė­lį iš gy­vū­nų glo­bos na­mų pa­ė­mė. Vie­ną ki­tą be­na­mį pri­glaus­ti pa­ža­dė­jo ir VšĮ „Ka­ti­no sva­jo­nė“ bei Ute­nos gy­vū­nų my­lė­to­jų drau­gi­ja.

Mat sos­ti­nė­je vis dau­giau ran­da­si žmo­nių, su­tin­kan­čių pri­glaus­ti gy­vū­nus lai­ki­nai glo­bai. Tai reiš­kia, kad šie sa­va­no­riai pri­žiū­ri gy­vū­nė­lį, kol jam bus su­ras­ti tik­rie­ji na­mai.

Taip ben­dra­dar­biau­jant su ko­le­go­mis, at­si­lais­vi­na ap­tva­rai ki­tiems Uk­mer­gės gat­vė­se ras­tiems gy­vū­nams.

Pa­sak sa­vi­val­dy­bės spe­cia­lis­tės, su šio­kia to­kia pro­ble­ma ten­ka su­si­dur­ti ir to­kiais at­ve­jais. Mat at­si­ra­dus ga­li­my­bei ap­gy­ven­din­ti gy­vū­ną ki­ta­me mies­te, ten­ka pa­gal­vo­ti apie nu­ga­be­ni­mą.

Vis dau­giau ran­da­si no­rin­čių­jų pri­glaus­ti gy­vū­nė­lį ir mū­sų ra­jo­ne. Ž. Moc­ku­tė džiau­gia­si, kad il­gai tie pa­tys ke­tur­ko­jai „val­diš­kuo­se“ na­muo­se ne­už­si­bū­na.

Tie­sa, žie­mą, kai gy­vū­nams ypač rei­kia prie­žiū­ros, žmo­nės ne to­kie ak­ty­vūs kaip šil­tes­niais me­tų se­zo­nais. „Gal juos stab­do tai, kad per šal­čius rei­kės ves­ti šu­ne­lį pa­si­vaikš­čio­ti?“ – svars­to pa­šne­ko­vė.