Darbo kolektyve ar kitokioje aplinkoje žaidžiame pagal nustatytas taisykles, tiesa, tol, kol nepaliečia asmeninio ego. O jeigu darbo rezultatas didele dalimi priklauso nuo kaimyno talento, gero charakterio ir kitų jo savybių, kaip elgiasi šalia esantys? Vieni iš kolektyvo prisitaiko ir gerai gyvena šalia darbštaus žmogaus. Kiti pradeda įvairias intrigas, nes kitaip nesugeba į save atkreipti dėmesio.

Kaip ir dėl ko reikėtų susitarti? Pirmiausia – dėl darbo rezultato. Jeigu yra tikrai talentingas, gabus žmogus – tegul jis demonstruoja savo sugebėjimus ir veda visus pirmyn. Jį reikia visokeriopai palaikyti. O kita komandos dalis dirba lyderiui.

Sakysit, realiai taip niekur nebūna? Būna, bičiuliai, būna.

Tai sėkmės formulės. Taip yra ten, kur susitariama. Bet ne „dėl akių“, o iš tikrųjų. Taip yra darbo kolektyvuose, taip yra partijose, bendruomenėse. Sėkmei reikalinga būtina sąlyga – turi būti protingas, talentingas ir motyvuotas lyderis.

Kad būtų lengviau suprasti kito pranašumą, jo lyderystę, nuolat prisimenu savo šviesios atminties senelio mokymą. Jis mane įtikino, kad kiekviename žmoguje bendroje sumoje visko yra vienodai. Tik labai skirtingai sudėliotos proporcijos. Pavyzdžiui, jeigu žmogui duota daugiau fizinio grožio, talento dainuoti ar tapyti, bus mažiau sveikatos, komunikabilumo ar komunikacijos. Jeigu daugiau duota oratorinio meno, tai mažiau supratingumo, fizinio grožio ir panašiai. 

Ar su visais ir ar visi gali susitarti dėl kilnių dalykų ir visuomenės progreso? Ne. Išdėstyta metodika tą visiškai įrodo.