Jo pa­veiks­lų dva­sin­gu­mas, me­ni­nis bran­du­mas po­zi­ty­viai vei­kė žiū­ro­vą sa­vo men­ta­li­ne au­ra. Ne­kas­die­niš­ka tau­ri dva­sia al­sa­vo iš dai­li­nin­ko pa­veiks­lų.

Da­bar pa­ro­dą bus ga­li­ma pa­ma­ty­ti ir mū­sų mies­te. Ją ins­pi­ra­vo Lie­tu­vos dai­lės mu­zie­jus. Prieš tai pa­ro­da eks­po­nuo­ta Juod­kran­tė­je To­mo Ma­no kul­tū­ros fes­ti­va­lio me­tu, o vė­liau – Lie­tu­vos kul­tū­ros die­no­mis Mins­ke. Be to, ger­bia­mas An­ta­nas Vin­kus, bū­da­mas Lie­tu­vos am­ba­sa­do­riu­mi Ru­si­jo­je, di­plo­ma­to Jur­gio Bal­tru­šai­čio na­muo­se Mask­vo­je pri­sta­tė mū­sų dai­li­nin­ko pa­ro­dą.

A. Stiš­ko pa­veiks­lai žiū­ro­vams su­tei­kia ga­li­my­bę iš­vys­ty­ti min­ties klo­dus ir emo­ci­nį per­gy­ve­ni­mą, jų po­eti­ką ir lie­tu­viš­ko kai­mo men­ta­li­nę dva­sią, ir tą ne­ma­to­mą me­lo­di­ją, fi­lo­so­fi­nį po­etiš­ku­mą...Vi­sa tai abe­jin­gų ne­pa­lie­ka.

Da­bar­ti­nia­me mo­der­nis­ti­nia­me me­no fo­ne mū­sų dai­li­nin­ko pa­ro­dos su­skam­bė­da­vo ypa­tin­gu dva­sin­gu­mu. Tai – gies­mė spal­vo­mis. O tos gies­mės iš­ta­ka – Ly­duo­kių kraš­tas. Tai, ką ta­po kū­rė­jas, ir va­di­na­si Sin­fo­nia PASTORALE iš Ly­duo­kių kai­mo. Tai gies­mė sa­vo kraš­tui, vie­to­vei, kur jis ra­do gro­žį ir įkvė­pi­mą, ir tas am­ži­nas ver­ty­bes – GENIUS LOCI...

Šios pa­ro­dos eks­po­zi­ci­jos, kon­cep­ci­jos ir pa­tei­ki­mo au­to­rė yra la­bai kom­pe­ten­tin­ga dai­li­nin­kė di­zai­ne­rė Ilo­na Smul­kie­nė, su­ge­ban­ti at­skleis­ti au­to­riaus dva­sią, su­ves­ti erd­vės pro­por­ci­jas į rei­ka­lin­gą har­mo­ni­ją, dar­ną.

Už ins­ta­lia­ci­jų kau­pi­mą ir kom­po­na­vi­mą rei­kė­tų pa­dė­ko­ti ly­duo­kiš­kiams. Jie įdė­jo dva­sios triū­są, jaus­mus ir mei­lę, kad ši pa­ro­da su­skam­bė­tų sa­vo pa­sto­ra­li­niu akor­du. A. Stiš­ko pa­ro­dą su­reng­ti pa­dė­jo dau­ge­lis žmo­nių ir už tai dai­li­nin­kas yra jiems dė­kin­gas.

Autorė: Sta­sė PULKAUNINKIENĖ