Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. Ro­mu­al­das Mar­kaus­kas šią sa­vai­tę mi­ni 90 me­tų ju­bi­lie­jų.

Di­džiau­sias gy­ve­ni­mo skaus­mas R. Mar­kaus­ką iš­ti­ko prieš tre­jus me­tus – mi­rė žmo­na Ona, su ku­ria nu­gy­ve­no vi­są am­žių, už­au­gi­no du sū­nus ir duk­rą. Su­tuok­ti­nė, pa­sak ju­bi­lia­to, tu­rė­jo auk­si­nes ran­kas – mez­gė, siu­vi­nė­jo. Ir da­bar jos siu­vi­nė­tais pa­veiks­lais pa­puoš­ti na­mai...

Ben­dra­am­žių – vis ma­žyn

R. Mar­kaus­kas sa­ko, kad jo ben­dra­am­žių ne­la­bai daug gy­vų be­li­kę. Ka­dais ben­dra­moks­liais bu­vę žy­mūs mū­sų kraš­tie­čiai: ne­se­niai 90 me­tų ju­bi­lie­jų mi­nė­jęs kal­bi­nin­kas Zig­mas Zin­ke­vi­čius ir Ana­pi­lin jau iš­ke­lia­vęs moks­lų dak­ta­ras Jo­nas Bal­že­kas.

Vi­si trys bu­vo gi­mę be­veik tuo pat me­tu. Juos sie­jo tvir­tas ry­šys: te­ko mo­ky­tis pa­ra­le­li­nė­je kla­sė­je An­ta­no Sme­to­nos gim­na­zi­jo­je, drau­ge iš Nuo­te­kų min­da­vo į Uk­mer­gę dvi­ra­čiais. Žie­mą nuo­mo­jo­si tą pa­tį kam­ba­rį Uk­mer­gė­je. Pa­šne­ko­vas pa­me­na – gim­na­zi­jos lai­kais te­ko vie­ną kam­ba­rį nuo­mo­tis ir su dar vie­nu gar­siu uk­mer­giš­kiu Al­fon­su Sva­rins­ku. Jis mo­kė­si me­tais aukš­tes­nė­je kla­sė­je.

Tuo tar­pu R. Mar­kaus­kui ne­bu­vo lem­ta baig­ti ne tik aukš­tų moks­lų, bet ir gim­na­zi­jos. Mi­rė tė­vas ir tuo­me­tis gim­na­zis­tas ta­po ūkio gal­va. Sa­ko, tė­ve­lis ūki­nin­ka­vęs ne­to­li Nuo­te­kų, val­dęs ke­lio­li­ka hek­ta­rų že­mės, bu­vęs ga­na pa­žan­gus, tu­rė­jęs ku­lia­mą­ją, ar­pus ir ki­tas ūky­je rei­ka­lin­gas ma­ši­nas.

Ta­čiau pa­šne­ko­vas vi­sai ne­si­gai­lin­tis, kad di­de­lių moks­lų baig­ti ne­pa­vy­ko – gy­ve­ni­me se­kė­si ge­rai jam ir taip. Po­ka­rio me­tais trū­ko raš­tin­gų žmo­nių, tad jau­nuo­lis bu­vo pa­kvies­tas bu­hal­te­riau­ti ko­lū­ky­je. Vė­liau bai­gė bu­hal­te­rių kur­sus ir vi­są am­žių iki pat pen­si­jos pra­dir­bo ko­lū­kio, o vė­liau – ta­ry­bi­nio ūkio bu­hal­te­riu.

Mėgs­ta pa­juo­kau­ti

Žmo­nos R. Mar­kaus­kas taip pat to­ly­bė­se ne­ieš­ko­jo – ve­dė į Nuo­te­kus iš Uk­mer­gės at­vy­ku­sią mo­ky­to­ją Onu­tę. Vė­liau, kai gi­mė vai­kai, pas sa­ve gy­ven­ti pa­si­kvie­tė ir žmo­nos ma­mą. Vi­siems vie­tos pa­ka­ko sa­vo sta­ty­ta­me ne­di­de­lia­me na­me. „La­bai ge­rai su­tar­da­vau su uoš­ve. Par­ei­da­vau iš dar­bo, ji pa­pra­šy­da­vo pa­sa­ko­ti, kaip se­kė­si, at­si­sės­da­vau ir pa­sa­ko­da­vau. Kai vy­res­nis klau­sia, tu­ri tuo džiaug­tis“, – įsi­ti­ki­nęs vy­ras. Pri­si­me­na, žmo­na juo­kais net mes­tel­da­vo, esą ge­riau jam bū­tų že­ny­tis su ma­ma, ne su ja...

R. Mar­kaus­kas sa­ko ne tik su uoš­ve, bet ir su vi­sais žmo­nėm ge­rai su­tar­da­vęs. Gal to­dėl, kad vi­sa­da mėg­da­vęs pa­juo­kau­ti. Pa­rei­gos ūky­je jo bu­vo svar­bios, bet, ma­no, ne tik dėl to daug bi­čiu­lių tu­rė­jo. Pri­si­me­na me­tus, kai net 12 kar­tų me­tuo­se ves­tu­vė­se te­ko da­ly­vau­ti...

Ly­dė­jo sėk­mė

Min­ty­se var­ty­da­mas sa­vo gy­ve­ni­mo kny­gos la­pus, 90-me­tis ju­bi­lia­tas pa­ste­bi, kad sun­kiau­siais, oku­pa­ci­jos pra­džios me­tais, jį ly­dė­jo sėk­mė. Pa­vy­ko ir trė­mi­mo, ir mo­bi­li­za­ci­jos iš­veng­ti. Nuo mo­bi­li­za­ci­jos iš­gel­bė­jo dar­bas gi­ri­nin­ki­jo­je ir įvai­rūs at­si­tik­ti­nu­mai.

O dir­bant ūky­je ar į par­ti­ją ne­bu­vo vi­lio­ja­mas, juk už­ėmė ne­blo­gas pa­rei­gas? R. Mar­kaus­kas ti­ki­na – apie tai jo­kios kal­bos ne­bu­vę. Kol Nuo­te­kuo­se bu­vo ko­lū­kis, fi­nan­siš­kai bu­vo sun­ku, pas­kui bu­vo įkur­tas ta­ry­bi­nis ūkis. Pa­gal to me­to tvar­ką al­gos dar­bi­nin­kams bu­vo ge­ro­kai pa­kel­tos, o ta­ry­bi­nis ūkis su­kles­tė­jo. Ėjo pa­šne­ko­vas dar­bo­vie­tė­je ir prof­są­jun­gos sek­re­to­riaus pa­rei­gas. Te­ko įvai­rius da­ly­kus su val­džia de­rin­ti. Pri­si­me­na, kai mi­rė vi­sų apy­lin­kė­je ge­rbia­mas kle­bo­nas, žmo­nių pa­pra­šy­tas ėjo su ko­lū­kio val­džia tar­tis, kad iš dar­bo at­leis­tų dėl lai­do­tu­vių. Tie­sa, ta­da at­sa­ky­mas bu­vęs nei­gia­mas...

Į pen­si­ją – prieš 30 me­tų

Bū­da­mas 60-ies – ly­giai prieš tris de­šimt­me­čius – R. Mar­kaus­kas iš­ėjo į pen­si­ją, tai­gi vi­są Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės lai­ką jam jo­kio­je tar­ny­bo­je dirb­ti ne­te­ko. Ta­čiau įvai­rių dar­bų, sa­ko, pa­kak­da­vę ir apie na­mus.

Po žmo­nos mir­ties, kai li­ko vie­nas, lais­va­lai­kį vy­ras lei­džia skai­tyda­mas, žiū­rė­da­mas te­le­vi­zo­rių. Gy­ve­nant kai­me ne­ma­žai ir kas­die­ni­nių rū­pes­čių: kros­nį pa­si­kur­ti, van­dens pri­neš­ti, val­gyt pa­si­ga­min­ti, na­mus ap­si­tvar­ky­ti.

Džiau­gia­si, kad daž­nai ap­lan­ko vai­kai Na­ri­man­tas, Aud­ro­nė, Va­len­ti­nas bei anū­kai. Kar­tais pa­šne­ka te­le­fo­nu su drau­gais. Tik kad vie­nas po ki­to jie vis trau­kia­si...

Eu­ras ne­bau­gi­na

R. Mar­kaus­kas per­gy­ve­no ne vie­ną va­liu­tą. Ge­rai pri­si­me­na „sme­to­ni­nius“ li­tus. Sa­ko, jog la­bai stip­rus pi­ni­gas bu­vęs. At­si­me­na – kvies­da­vo į bul­via­ka­sį pa­gal­bi­nin­kus, o už vi­sos die­nos dar­bą duo­da­vo pa­val­gy­ti ir vie­ną li­tą. Tai esą bū­da­vęs dos­nus at­ly­gis. Pri­si­me­na vai­kys­tė­je val­gy­tus le­dus, ku­rie kai­na­vo 5 cen­tus.

Kai Lie­tu­va bu­vo oku­puo­ta so­vie­tų, at­si­ra­do rub­liai. Pas­kui trum­pam už­ėjo vo­kie­čiai ir įve­dė mar­kes, o ta­da – vėl ru­sai ir pu­sei am­žiaus nu­si­sto­vė­jęs rub­lis. Lie­tu­vai at­ga­vus ne­pri­klau­so­my­bę bu­vo įves­ti lai­ki­ni pi­ni­gai, ku­riems pri­li­po „vag­nor­kių“ pa­va­di­ni­mas. Ta­da – li­tas.

Bu­vu­siam bu­hal­te­riui vos dau­giau nei prieš mė­ne­sį įves­tas eu­ras di­de­lės bai­mės ne­kė­lė. Ma­no – vi­si grei­tai pri­pra­sim...

R. Mar­kaus­kas pri­si­pa­žįs­ta daž­nai su­lau­kian­tis pa­gy­ri­mų dėl pui­kios iš­vaiz­dos. Ap­lin­ki­niams at­ro­do, kad jis ne­sens­ta, o jau 90 me­tų pa­gal iš­vaiz­dą tik­rai nie­kas ne­duo­da.

Vy­ras įsi­ti­ki­nęs, kad ge­riau­sias jo il­go ir pil­na­ver­čio  gy­ve­ni­mo va­rik­lis – hu­mo­ras. Į vis­ką vi­są am­žių sten­gė­si žiū­rė­ti su šyp­se­na, o nuos­kau­das nu­leis­ti juo­kais.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ