Jai vadovauja Sausio 13-osios atminimo medaliu apdovanota Nijolė Ona Kaselienė.

Draugijoje, anot jos, – apie 130 žmonių: visi jie telkėsi su tauta prieš okupantus, stojo ginti jų apsuptų objektų.

Visa tai prisimena, dalyvaudami Laisvės gynėjų dienos minėjimo renginiuose. Pirmininkė pasakojo šia proga su dar keletu ukmergiškių vykstanti į Seime rengiamą Laisvės gynėjų susitikimą. Kasmet dalyvaujama ir jai skirtame pagarbos bėgime „Gyvybės ir Mirties keliu“ Vilniuje. Į tradicinį tarptautinį bėgimą nuo Antakalnio kapinių iki Televizijos bokšto entuziastai rinkosi šeštadienį. Šiemet prie bėgikų prisijungė ir Ukmergės sveikuoliai.

Trauma – nuo šūvių

Laisvės gynėjų minioje prieš 24-erius metus buvo visa Nijolės šeima. Žmonės būrėsi, Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio per Lietuvos radiją ir televiziją pakviesti ateiti paremti savo valdžios. Čia ji vyko kartu su vyru, broliu, seserimi. Sūnus buvo prie Televizijos bokšto, pedagoginiame universitete studijavusi dukra Birutė – prie Radijo ir televizijos komiteto rūmų Konarskio gatvėje.

Ji, neapsikentusi galvos skausmų, tąsyk kreipėsi į medikus. Buvo diagnozuota ausies būgnelio trauma. Manoma – dėl visur aplinkui aidėjusių šūvių. Gydytojai, nors ir per vėlai, patarė studentei būti išsižiojusiai, kai šaudys...  

Nuovargio nejautė

Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Bibliografijos ir kraštotyros skyriaus vedėja Stanislava Talutytė sausio 13-ąją mini savo gimimo dieną. Pasakoja tais metais būtent ten sutikusi 35-ąjį gimtadienį.

„Dirbom dar senam pastate, kur buvo vaikų biblioteka, ten buvo televizorius ir rodė, kas vyksta. Niekam niekad nesu abejinga – nieko kitiems nepasakius, tik – tėvukams, pasiėmiau rankinę ir – į autobusą“, – prisimena ji.

Prie parlamento išstovėjusi dvi paras: „Jokio nuovargio nebuvo. Ištisai – dainos, kalbos, pro atvirą parlamento langą girdėjom mišias, kurias aukojo kunigas Robertas Grigas. Meldėmės visi kartu, malda sklido – kalbėjo ne lūpos, o širdis.“

Stotų ginti ir vėl

S. Talutytė pasakoja apie didžiulę žmonių vienybę ir bendrystę. Buvo ir nemažai mamų su mažais vaikais – bent jau jos buvo raginamos pasitraukti. Tačiau žmonės nesitraukė.

„Matėm tankus, važiavusius palei Seimą, o kokia situacija, tuo metu nežinojom. Ir kai šaudė prie televizijos bokšto, viskas girdėjosi. Bet tai tik dar labiau mus visus sutelkė“, – sako ji.

Stovėjusiesiems buvo nešiojami ne tik sumuštiniai ir arbata, bet ir karštas maistas – net cepelinus jiems virė.

Dalydamasi prisiminimais, moteris ir dabar graudinasi: „Keikia žmonės dabar laikus, valdžią, bet mes ne už valdžią stovėjom, o už Lietuvą. Esu laiminga, kad patyriau šitą jausmą, neabejodama eičiau ir vėl. Nėra, kas mus dabar sutelktų. Jei kiekvienas padarytume ką nors nuo savęs, kitaip gyventume, tik svarbiausia – būti sąžiningiems.“

Barmenus „apginklavo“

UAB „Statybos montavimo darbai“ direktorius Valdas Petronis iš arti matė tai, kas tomis dienomis vyko šalia Televizijos bokšto. Tuomet, būdamas 20-metis, jis dirbo barmenu bokšto restorane. „Į darbą eidavom pro minią žmonių“, – sako jis.

Ir šiandien prieš akis – ryškūs grėsusio pavojaus vaizdai: „Buvom viršuj, restorane, trys berniokai. Instruktorius apmokino, ką daryti, išdalino kastuvėlius ir pasakė – ginkitės nuo priešų, jei reikės. Vakarop mus informavo, kad leistumės iš bokšto, nes atvyksta tankai jo užiminėti. Neklausėm. Skambino iš apačios ir ragino – arba leidžiatės, arba atjungiam liftus. Bet vis tiek pasilikom. Tankai tada pravažiavo, neužsukę į bokštą.“

Darbuotojai buvo įpareigoti padėti lauke bokštą saugojusiems susirinkusiesiems. „Moteriškės didžiuliais kiekiais virdavo arbatą, o mes tiekdavom į apačią žmonėms sušilti. Vėliau ir košes prie parlamento dalinom. O žmonės patys susinešdavo ir dalindavosi, kas ką turi: pledais, maistu, drauge užkandžiaudavo“, – pasakojo pašnekovas.

Tuo metu jam prisiėjo pabūti gidu – po viršutinę bokšto dalį vedžiojo grupelę į Lietuvą atvykusių japonų, kūrusių filmą apie tai, kas vyko.

Chaosas ir kraujas...

Po kelių raginimų palikti restoraną teko paklusti. „Dar būnant bokšto viduje prasidėjo šturmas. Išėjus į lauką, pamatėm puolančius tankus, į bokštą šaudė automatininkai, virš galvų švilpė kulkos. Tanko bokštelio prožektorius taip apakino, kad norėjosi jį sudaužyti. Ėmė šaudyti į langus, stiklai krito ant žmonių, kilo riksmai, chaosas, aplink – kraujas...“ – prisimena V. Petronis.

Sako, jog neišdildomą įspūdį paliko bokšto gynėjai jo viduje: „Tai buvo savanoriai jaunuoliai susirinkę, ginkluoti lazdomis, kastuvais. Viršesnis karininkas ir pistoletą turėjo. Buvo gaisrinė žarna paruošta – pilti vandenį ant okupantų, jei pultų.“

Anot jo, to meto tautos nuotaikos su niekuo nepalyginamos: „Dabar žmonės susipriešinę, visur – pavydas, pyktis... Tada visus vienijo dainos ir laužai, visi – didelėj euforijoj, buvo juntama nepriklausomybės dvasia. Buvo iššūkis – apginti Lietuvą, ir tas vieningumas sustabdė agresorių.“

Virpėjo širdis

Gyvus to meto įspūdžius prisimena ir ukmergiškis bitininkas Jonas Šantaras. Į sostinę tomis dienomis jis važiavęs ne sykį. Pamena, kai, parą budėjęs prie parlamento, grįžo į namus: „Tik atsiguliau ilsėtis, o paskambinęs brolis Antanas pasakė, kad kažkas vyksta televizijos bokšte. Atsikėliau, atsisveikinau su savais ir vidury nakties vėl išvykau į autobusų stotį.“

Iš stoties pilnutėliai autobusai ukmergiškius išvien vežė į Vilnių budėti.

J. Šantaras neslepia: atsisveikinant su šeima, širdis suvirpėjo – nežinojo, ar begrįšiąs į namus iš Vilniaus, kur valdžią užgrobti norėję okupantai ėmėsi karinių veiksmų. Atsimena – tąnakt po Ukmergę važinėjo policija ir per garsiakalbį pranešinėjo apie šiuos įvykius.

Sako, jog norinčiųjų į Vilnių buvo daugybė: „Vykom kartu su kaimynu Albinu Fedaravičiumi. Žmonės važiavo pasiėmę plakatų, visi neapsakomai patriotiškai nusiteikę. Važiuodami kalbėjomės apie valdžią, politiką. Tačiau buvo daug nerimo minčių...“

Dovanojo medaus

Kaip tik tomis dienomis į susitikimą su ukmergiškiais buvo atvykęs rašytojas, visuomenės veikėjas Kazys Saja – Aukščiausiosios Tarybos Akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras. Tarybon jis 1990 m. buvo išrinktas ukmergiškių.

Susitikti su juo atėjo ir J. Šantaras. Bitininkas atnešė K. Sajai savo medaus, kad šis, grįžęs į Vilnių, atiduotų parlamento gynėjams. Džiaugiasi, jog draugystė su rašytoju tęsiasi ligi šiol.

Jaunimas neabejingas

Kokius jausmus Sausio 13-oji sukelia jaunajai kartai ir ką jiems reiškia ši diena? Praėjo 24 metai, dabartinė moksleivių karta – jaunesnė už šią sukaktį.

„Dar net nebuvo gimę. Apie tuos įvykius jie sužino iš istorijos pamokų ar to, kas vyksta respublikoje. Yra daug medžiagos – filmai, nuotraukos, – sako Antano Smetonos gimnazijos istorikė Daiva Sinkevičienė. – Jaunimas gali palyginti partizanines, kitas tautos kovas. Ir – Sausio 13-ąją, tik čia kovos būdas kitas, bet tikslas tas pats – išsikovoti nepriklausomybę. Tauta stojo už tai, kad būtume laisvi – tą jaunimas ir turi suprasti.“

Anot jos, dar įtaigesni – įvykiuose dalyvavusių tėvų, senelių pasakojimai, kurių neatstos jokie istorijos vadovėliai.

Pedagogė pastebi, jog moksleiviai nėra tam abejingi: „Jiems tikrai baisu. Kai mato, kaip tragiškai viskas vyko, tankai traiškė, žmonės laidoti, sako netikintys, kad taip galėjo būti mūsų Lietuvoj.“

Sausio 13-osios rytą gimnazijoje tradiciškai languose degamos žvakutės, žiūrimi filmai laisvės tema, diskutuojama. Antradienį čia pristatoma gimnazistų kurtų baltų drabužių kolekcija. Simboliniai baltų ženklai ant drabužių taip pat atspindi nepriklausomybės siekį.

„Tuo metu degė laužai, žmonės buvo pakilime, toks didžiulis entuziazmas... Kodėl žmonės taip darė, suprasdami, kad rizikuoja? Gal todėl, kad mes visada kariavom – su priešais, okupantais. Esam tikra karžygių tauta“, – svarsto istorikė.

Tuo metu vaikus auginusi mokytoja atsimena, kai užgrobė televizijos bokštą: „Iki dabar išlikę, kai ekrane darkyta lietuvių kalba vaikams vakarines pasakas sekė...“

Atmintis gyva

Atminimo žvakutės Sausio 13-ąją sužiba ne vien šioje gimnazijoje. 8 valandą ryto dešimčiai minučių užgesinti šviesą ir uždegti žvakutes kviestos visos įstaigos. Tai – visuotinė pilietinė iniciatyva „Atmintis gyva, nes liudija“. Ją Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti inicijuoja nuo 2008 metų.

Nuotraukos iš knygų: Vytautas Landsbergis „Kaltė ir atpirkimas: apie Sausio 13-ąją“, Juozas Girdvainis „Dainuojanti revoliucija Vilniaus barikadose“.

Apie Sausio 13-ąją pasakoja autentiški kadrai.

Vaidotė ŠANTARIENĖ