Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. Jo­gą prak­ti­kuo­jan­ti Vil­ma Za­les­kai­tė-Wal­ters jos mo­ko ir ki­tus.

...ir gim­to­jo­je ša­ly­je bu­ria ben­dra­min­čius. 

Į Ore­go­no vals­ti­ją, Port­lan­do mies­tą prieš 17 me­tų Vil­ma iš­vy­ko kaip mei­lės emig­ran­tė – Vil­niu­je su­ti­ku­si ar­ti­mą sa­vo sie­lai ame­ri­kie­tį, po ke­le­rių me­tų iš­te­kė­jo ir iš­vy­ko į jo ša­lį.

51 me­tų mo­te­ris pa­sa­ko­ja, jog pra­džia sve­čio­je ša­ly­je la­bai ro­ži­nė ne­pa­si­ro­dė – jau­tė kal­bos bar­je­rą, ne­tu­rė­jo nei drau­gų, nei dar­bo. Net kai­nos par­duo­tu­vė­je bu­vo sve­ti­mos ir ne­įpras­tos. Mat pirk­da­ma vis­ką min­ty­se vers­da­vo li­tais. Tuo­met pie­no lit­ras, ten kai­nuo­jan­tis tris do­le­rius, va­je, koks bran­gus at­ro­dė...

Vil­mos vy­ras Bill Wal­ters Port­lan­de dir­bo ad­vo­ka­tu. Po dar­bo na­mo ne iš kar­to grįž­da­vo – dar ve­dė jo­gos pa­mo­kas.

„Bu­vo tik­rai nuo­bo­du – sė­dė­jau per die­nas na­mie ir gal­vo­jau, kuo už­si­im­ti“, – pri­si­me­na pa­šne­ko­vė. Lie­tu­vo­je tuo­me­ti­nę Klai­pė­dos kon­ser­va­to­ri­ją, re­ži­sū­ros stu­di­jas bai­gu­si Vil­ma Port­lan­de bu­vo trum­pam įsi­dar­bi­nu­si re­ži­sie­riaus pa­dė­jė­ja vai­kų te­at­re, ta­čiau vė­liau pa­su­ko ki­tu ke­liu.

Jo­ga nuo vai­kys­tės Vil­mai ne­bu­vo vi­siš­kai sve­ti­ma są­vo­ka. „Ži­no­jau, ką tai reiš­kia – na­mie jo­gą prak­ti­ka­vo tė­tis, pro­pa­ga­vo svei­ką gy­ve­ni­mo bū­dą. Jis pa­sa­ko­jo iš­mo­kęs iš sa­vo tė­vo, ma­no se­ne­lio. O šis, tė­vo pa­sa­ko­ji­mu, iš sa­vo­jo. Vi­sa jo­gų di­nas­ti­ja“, – šyp­so­si ji.

Mi­nu­tės vir­to gy­ve­ni­mo bū­du

Su­si­pa­ži­nus su bū­si­mu vy­ru, jo­ga bu­vo pir­ma ben­dra jų po­kal­bių te­ma. Ta­čiau tuo­met pa­ti jo­gos ne­prak­ti­ka­vo. Bil­las nu­si­ves­da­vo va­ka­rais į sa­vo pa­mo­kas, ta­čiau pa­ti vi­di­nio po­rei­kio ne­jau­tė.

„Bil­las man skam­bin­da­vo iš dar­bo kiek­vie­ną ry­tą maž­daug apie vie­nuo­lik­tą va­lan­dą ir klaus­da­vo, ką vei­kiu, ar bent kiek prak­ti­kuo­ju jo­gą. Ka­dan­gi ne­no­rė­jau pra­dė­ti mū­sų ben­dro gy­ve­ni­mo me­lu, iš­si­ties­da­vau jo­gos ki­li­mė­lį ke­lias mi­nu­tes prieš vie­nuo­lik­tą, at­si­sto­da­vau į ko­kią po­zą, mi­nu­tę pa­sto­vė­da­vau jo­je – ir tiek tos ma­no jo­gos“, – sma­giai dės­to apie sa­vo abe­jin­gu­mą už­si­ė­mi­mui, be ku­rio da­bar nė ne­įsi­vaiz­duo­ja gy­ve­ni­mo.

Ta­čiau ta mi­nu­tė ne­tru­ko virs­ti de­šim­ti­mis mi­nu­čių, vė­liau va­lan­do­mis, kol apė­mė vi­są jos gy­ve­ni­mą, ta­po net ver­slu. Vė­liau kar­tu su vy­ru Port­lan­de įkū­rė stu­di­ją „Jo­gos pro­jek­tas“ ir abu at­si­dė­jo šiai veik­lai.

Su­kū­rė sa­vo pro­gra­mą

Ore­go­no vals­ti­jo­je Vil­ma yra ži­no­ma ne tik kaip jo­gos stu­di­jos sa­vi­nin­kė ir jo­gos mo­ky­to­ja. Šia­me mo­ky­me ji ne tik per­duo­da ki­tų at­ras­tas tie­sas, įgy­tas iš ge­rai pa­sau­ly­je ži­no­mų jo­gos mo­ky­to­jų An­ge­la Far­mer ir Vic­tor van Ko­o­ten, – pa­ti yra su­kū­ru­si sa­vo pro­gra­mą „Jo­ga ap­kū­nioms mo­te­rims“.

Ke­lio­li­ka jos su­bur­tos gru­pės na­rių ne­pa­bū­go su­reng­ti fo­to­se­si­ją ir nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti ka­len­do­riui. Šis lei­di­nys pa­skli­do po Jung­ti­nes Vals­ti­jas ir pla­tes­nį pa­sau­lį, su­lau­kė di­de­lio vi­suo­me­nės dė­me­sio.

„Ap­kū­nios mo­te­rys daž­nai ne­pa­si­ti­ki sa­vi­mi, var­žo­si sa­vo iš­vaiz­dos, ma­no, kad ne­su­ge­bės at­lik­ti jo­gos po­zų. Pa­čios nu­stem­ba, kai pa­jun­ta, kad dau­ge­lis nė­ra to­kios jau su­dė­tin­gos, kaip at­ro­do. Grei­tai pa­jun­ta pa­si­kei­ti­mus ne tik sa­vo kū­ne, bet ir min­ty­se – jo­ga pa­de­da įgau­ti pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi“, – pa­sa­ko­ja pa­ty­ru­si mo­ky­to­ja.

Pa­lai­kė sek­tan­tais

„Prieš ke­lio­li­ka me­tų, kai pra­dė­jo­me mo­ky­ti jo­gos, ves­ti už­si­ė­mi­mus Lie­tu­vo­je, daug kas kaip į ko­kius sek­tan­tus ne­pa­tik­liai žiū­rė­jo“, – me­na Vil­ma.

Bet tai jau pra­ei­tis. Da­bar at­vy­ku­si tik spė­ja suk­tis: ve­da jo­gos pa­mo­kas Vil­niu­je, Klai­pė­do­je, Drus­ki­nin­kuo­se, Uk­mer­gė­je. Prieš ke­le­tą me­tų ji pra­ve­dė spe­cia­lią jo­gos pa­mo­ką Uk­mer­gės li­go­ni­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos sky­riaus me­di­kams.

Svar­bu įsi­klau­sy­ti į sa­ve

Vil­ma aiš­ki­na, kad jo­ga ne­ap­si­ri­bo­ja tik po­zų, va­di­na­mų asa­no­mis, to­bu­li­ni­mu – tai gy­ve­ni­mo bū­das, sa­vęs pa­ži­ni­mo ke­lias. Ti­ki­na, kad ne­bū­ti­nai tu­ri tap­ti ve­ge­ta­ru – ji pa­ti tei­gia ne­su­si­kū­ru­si re­li­gi­jos dėl mais­to.

Mė­sos mo­te­ris ne­val­go, bet nė­ra nu­si­sta­čiu­si prieš ją, ret­kar­čiais pa­gurkš­no­ja vy­no bei alaus. Anot jos, svar­biau­sia iš­mok­ti įsi­klau­sy­ti į sa­vo or­ga­niz­mo pra­šy­mus, žen­klus ir jam ne­at­sa­ky­ti – val­gy­ti tai, ko tuo me­tu no­ri­si.

„Iš­mo­kęs įsi­klau­sy­ti į sa­ve, ge­riau gir­dė­si ir ki­tą. Ap­skri­tai jo­ga žmo­gui pri­de­da dau­giau jaut­ru­mo, pil­nat­vės po­jū­čio“, – jo­gos nau­dą aiš­ki­na pa­šne­ko­vė.

Lie­tu­vo­je trūks­ta šyp­se­nų

Ne kar­tą te­ko gir­dė­ti, kad ame­ri­kie­čiai – dirb­ti­nė­mis šyp­se­no­mis, sto­rais sėd­me­ni­mis ir kal­bo­mis apie pi­ni­gus gar­sė­jan­ti tau­ta.

Vil­ma tam nei pri­ta­ria, nei nei­gia: „Kad ma­ne su­pa ki­to­kie žmo­nės. Pi­ni­gai, nors ir nė­ra vi­sai ne­svar­būs, jų po­kal­biuo­se tik­rai ne­do­mi­nuo­ja. O kaip tik šyp­se­nų ir trūks­ta Lie­tu­vo­je. Ame­ri­ko­je žmo­nės vie­ni ki­tiems dė­me­sį mo­ką pa­ro­dy­ti, šyp­so­si, kom­pli­men­tus daž­niau sa­ko. Kaip tai ga­li bū­ti ne­ma­lo­nu? Tie­sa, pas­ta­ruo­ju me­tu ma­ty­ti, kad žmo­nės Lie­tu­vo­je po tru­pu­tį kei­čia­si.“

O dėl sto­ru­lių pa­šne­ko­vė vi­siš­kai su­tin­ka. Sa­ko, kad pa­ly­gin­ti su Ame­ri­ka Lie­tu­vo­je la­bai ap­kū­nių ge­ro­kai ma­žiau.

Ra­mi oazė – Kad­rė­nų kai­mas

Į Lie­tu­vą, pas Kad­rė­nų kai­me gy­ve­nan­čią ma­mą, mo­te­ris tei­gia kas­met par­vyks­tan­ti. Šie­met čia pra­lei­do be­veik pus­me­tį. Į Eu­ro­pą iš Port­lan­do vy­ko tu­rė­da­ma ki­to­kį tiks­lą – bu­vo nu­si­tei­ku­si pail­sė­ti Ita­li­jo­je, pa­ke­liau­ti. Ta­čiau įsi­ti­ki­no, kad ne ke­lio­nėms ji su­tver­ta – jai ge­riau­sias po­il­sis Kad­rė­nuo­se. Sa­ko, kad čia ra­mu, gra­žu, nuo­sta­bus mais­tas, gar­dus ty­ro šal­ti­nio van­duo.

Į klau­si­mą, kur ji jau­čia­si kaip na­mie – Lie­tu­vo­je ar Ame­ri­ko­je, pa­šne­ko­vė at­sa­kė il­gai ne­svars­čiu­si: „Man na­mai ten, kur tuo me­tu esu. Net ne­ži­nau, kur tie „tik­res­ni“.

Tik bū­da­ma čia la­biau­siai pa­si­ilgs­ta vy­ro ir au­gin­ti­nės ka­ty­tės, o ten il­gi­si sa­vo lie­tu­viš­kos šei­mos. Dar Ame­ri­ko­je jai trūks­ta lie­tu­viš­kų ce­pe­li­nų ir bul­vi­nių bly­nų. Ten pa­ti jų ne­ga­mi­na – ir bul­vės ne to­kios, ir ap­lin­ka ne ta... Už­tat at­vy­ku­si į gim­ti­nę juos val­go tol, kol at­si­val­go.

Autorė: Li­gi­ta JUODVALKIENĖ