Aukštaitija – valstybės ir kalbos pradžia

2015-ie­ji – Lie­tu­vos et­no­gra­fi­nių re­gio­nų me­tai. Mū­sų kraš­te jie pra­dė­ti aukš­tai­tiš­ko­mis spal­vo­mis pa­puoš­tu ren­gi­niu, vy­ku­siu kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus Užu­gi­rio sky­riu­je įkur­ta­me se­nų­jų ama­tų cen­tre. Lie­tu­vą su­da­ro pen­ki XIII am­žiu­je su­si­for­ma­vę et­no­gra­fi­niai re­gio­nai: Aukš­tai­ti­ja, Že­mai­ti­ja, Dzū­ki­ja (dar va­di­na­ma Dai­na­va)...

Au­to­rės nuotr. Kar­tu pa­si­džiaug­ti sa­vo kraš­tu kvie­tė „Py­nia­va“.


...Su­val­ki­ja (Sū­du­va) ir Ma­žo­ji Lie­tu­va.

Šiau­rės Rytų–Rytų Lie­tu­vo­je esan­ti Aukš­tai­ti­ja yra di­džiau­sias et­no­gra­fi­nis re­gio­nas. „Čia ir su­tar­ti­nių dau­giau­sia ra­šy­ta, mo­te­rys nuo­me­tus dė­vė­da­vo, sku­du­čiai skam­bė­da­vo, o ša­lia – An­ta­no Sme­to­nos, ku­ris bu­vo di­de­lis pa­trio­tas, Lie­tu­vą la­bai my­lė­jo, gim­ti­nė“, – vi­siems kar­tu pa­si­džiaug­ti sa­vo kraš­tu kvie­tė šven­tę ve­dę or­ga­ni­za­to­riai.

„Esam Pre­zi­den­to sta­ty­tos mo­kyk­los te­ri­to­ri­jo­je, – svei­kin­da­ma šven­tės da­ly­vius, į juos krei­pė­si Uk­mer­gės kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus di­rek­to­rė Vai­du­tė Sa­kol­ni­kie­nė. – Jis la­bai di­džia­vo­si sa­vo aukš­tai­tiš­ka kil­me, o Pre­zi­den­to gim­to­jo­je so­dy­bo­je vie­šė­jo kal­bi­nin­kas Jo­nas Jab­lons­kis, vals­ty­bės vei­kė­jas Vla­das Mi­ro­nas, daug ki­tų žy­mių žmo­nių.“

Li­tu­a­nis­tė, mo­ky­to­ja eks­per­tė Ja­nė Ju­zė­nie­nė pa­sa­ko­jo apie mū­sų kal­bos tar­mes, pri­sta­tė jų že­mė­la­pį.

Lie­tu­vių kal­bo­je ski­ria­mos aukš­tai­čių ir že­mai­čių tar­mės. Bū­tent aukš­tai­čių tar­mės pa­grin­du su­si­for­ma­vo ben­dri­nė lie­tu­vių kal­ba. Tar­mės skirs­to­mos į pa­tar­mes, šios – į šim­tus šnek­tų ir pa­šnek­čių. „O kiek tų pa­šnek­čių – tik po­nas Die­vas ga­li su­skai­čiuo­ti, to­dėl ga­lim di­džiuo­tis to­kia įvai­ria sa­vo kal­ba. Kaip ir – 90-me­tį ne­se­niai pa­mi­nė­ju­siu kraš­tie­čiu kal­bi­nin­ku Zig­mu Zin­ke­vi­čiu­mi, nuo­sta­biu lie­tu­vių kal­bos tar­mių, jų kil­mės ty­ri­nė­to­ju“, – sa­kė pe­da­go­gė.

Tar­miš­kais pa­sa­ko­ji­mais ir dai­no­mis pri­sis­ta­tė se­niū­ni­jų at­sto­vai. Be Uk­mer­gės mies­to se­niū­ni­jos ra­jo­ne jų – vie­nuo­li­ka. Pa­si­sa­ky­ti pir­miau­sia pa­pra­šy­ta gas­pa­do­riais pa­va­din­tų tau­jė­niš­kių. „Mū­sų her­be – juo­das gan­dras, jis mums pa­ma­či­ja ir vai­ku­čių at­ne­ša. Pra­šom at­vyk­ti pa­žiū­rė­ti, kaip žmo­nės gy­ve­na, o ir ša­ko­čius ska­nius čia ke­pa“, – kvie­tė Tau­jė­nų se­niū­nė El­vy­ra Tu­lu­šie­nė.

Pa­si­sve­čiuo­ti ra­gi­no ir del­tu­viš­kiai. 1219 m. pa­mi­nė­tas Del­tu­vos mies­te­lis – vie­na se­niau­sių Lie­tu­vos gy­ve­na­mų­jų vie­to­vių. Ly­duo­kiai gi di­džiuo­ja­si sa­vo kryž­dir­biais, o Pa­bais­kas ren­gia­si ypa­tin­gai pro­gai – 580-ajam mū­šio ju­bi­lie­jui, ku­rį mi­nės ru­de­nį. „At­va­žiuo­kit su vi­sais sa­vo ama­tais ir dai­nom“, – kvie­tė šios se­niū­ni­jos at­sto­vai.

Užu­gi­rio se­nų­jų ama­tų cen­tre ga­li­ma su­si­pa­žin­ti su duo­nos ke­pi­mo pro­ce­su, tad apie duo­ne­lę pa­sa­ko­jo mu­zie­ji­nin­kė Bi­ru­tė Gu­de­liaus­kie­nė. Duo­na, anot jos, – ir mais­tas, ir vais­tas, ją ke­pant bū­da­vo pri­si­lai­ko­ma la­bai daug pa­pro­čių.

„Tą die­ną ne­ga­li­ma nie­ko sko­lin­ti, kad duo­nos skal­sa ne­iš­ei­tų iš na­mų. O jei ke­pant duo­ną at­ei­na sve­čias, jis ne­iš­lei­džia­mas: bai­gus ir jam duo­nos įde­da­ma lauk­tu­vių – kiš­kio py­ra­go. Be to, ga­ruo­jan­ti švie­žia duo­ne­lė bu­vo vais­tas vai­kams, per­ša­lus“, – sa­kė ji.

Sta­tant na­mą, duo­nos dė­da­vo į pa­ma­tus, kad jis bū­tų tvir­tas. Na, o Ago­tos duo­na, ku­rios yra dau­ge­lio na­muo­se, sau­go nuo gais­ro, ne­lai­mių.

Šven­tė­je pa­sa­ko­ta ir apie Aukš­tai­ti­jos vė­lia­vą. Ji 2006 m. pa­tvir­tin­ta Lie­tu­vos he­ral­di­kos ko­mi­si­jos. Aukš­tai­ti­jos vė­lia­vą ir her­bą su­kū­rė dai­li­nin­kas Ro­lan­das Rim­kū­nas, rem­da­ma­sis Žy­gi­man­to Au­gus­to lai­kų Lie­tu­vos ma­žuo­ju ant­spau­du. Her­bo si­dab­riš­ka­me sky­de pa­vaiz­duo­ta rau­do­na Vy­čio – vals­ty­bin­gu­mo sim­bo­lio – fi­gū­ra. Rau­do­na spal­va reiš­kia gy­vy­bę, mei­lę, drą­są, už Tė­vy­nę pra­lie­tą krau­ją, o si­dab­riš­ka – kil­nu­mą, są­ži­nin­gu­mą, do­ru­mą.

Aukš­tai­ti­ja bu­vo Lie­tu­vos krikš­to lop­šys, to­dėl jos her­bą lai­ko an­ge­lai, ku­rie iš­aukš­ti­na bei sau­go šį kraš­tą. Her­bo apa­čio­je esan­tis už­ra­šas reiš­kia: „Sa­vo Tė­vy­nę lai­kyk vi­su pa­sau­liu“.

Ren­gi­nio da­ly­vius fol­klo­ro an­sam­blis „Py­nia­va“ kvie­tė pa­si­klau­sy­ti su­tar­ti­nių, kar­tu pa­dū­duo­ti sku­du­čiais, pa­si­vai­šin­ti žir­nie­ne, dar šil­tais juo­dos duo­ne­lės ke­pa­lė­liais su la­ši­nu­kų įda­ru, gi­ra...

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

2015-01-23-5 straipsnio 2 nuotr 2015-01-23-5 straipsnio 3 nuotr 2015-01-23-5 straipsnio 4 nuotr 2015-01-23-5 straipsnio 5 nuotr


 

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Jonines

Kainoteka

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Apkeliauk

Tauragės laikraštis

KuoSkiriasi.lt

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų