Kul­tū­ros cen­tro ar­chy­vo nuotr. Ve­ly­kų tra­di­ci­jos pri­si­me­na­mos kul­tū­ri­nin­kų ren­gi­niuo­se.

„Prieš Ve­ly­kas se­niau tek­da­vo la­bai daug ką at­lik­ti. To­dėl kiau­ši­nius mar­gin­da­vo kuo pa­pras­tes­niais, lai­ko ne­už­iman­čiais bū­dais, kad su­spė­tų ir daug ki­tų dar­bų nu­veik­ti. Rei­kė­jo ir pas­nin­kiš­kų val­gių, ir Ve­ly­koms – mė­siš­kų su­si­ruoš­ti“, – pa­sa­ko­ja ji.

„Mais­tai tuo­met bū­da­vę ki­to­kie, – sa­ko pa­šne­ko­vė. – Žmo­nės prieš Ve­ly­kas sep­ty­nias sa­vai­tes ne­val­gy­da­vo mė­sos, pie­no. Ši­tiek nu­si­pas­nin­ka­vus ir tas kiau­ši­nis bu­vo ne­svie­tiš­kai ska­nus. Svar­bu, kad ant Ve­ly­kų sta­lo bū­tų ke­pi­nių, o iš pa­šne­ke­sių su kai­mų mo­čiu­tė­mis ži­no­ma, kad mū­sų kraš­te vai­šės ne­įsi­vaiz­duo­tos be rū­ky­to vir­to kiau­lie­nos kum­pio su krie­nais.“

Ve­ly­koms ypa­tin­gai puoš­da­vo na­mus: „Ver­da­vo so­dus, da­ry­da­vo kar­pi­nius. Po­pie­ri­nes kar­py­tas užuo­lai­dė­les ka­bin­da­vo ant lem­pų ir prieš Ve­ly­kas, ir prieš Ka­lė­das. Ir šven­tam na­mų kam­pe­ly tu­rė­jo bū­ti kar­pi­nių. O di­džiau­sia vai­šių sta­lo puoš­me­na – iš sa­vo muš­to svies­to su­for­muo­tas avi­nė­lis.“

Per šven­tę lai­ky­ta­si ir žai­dy­bi­nių pa­pro­čių. „Su­si­tik­da­vo vi­si ant šven­to­riaus, žais­da­vo, ri­den­da­vo mar­gu­čius, juos mai­ny­da­vo, ly­gin­da­vo, kie­no tvir­tes­nis, iš­skir­ti­nis. Be sū­py­nių – ir­gi ne Ve­ly­kos: sup­tis bū­ti­nai rei­kia, ža­dint že­mę, kad bū­tum svei­kes­nis, li­nų pluoš­tas – il­ges­nis. An­trą die­ną bu­vo pri­im­ta ei­ti pas kai­my­nus ir svei­kin­ti, lin­kė­ti. Štai Vep­rių kraš­te, bū­da­vo, vie­ną die­ną ei­na vy­rai, ki­tą – mo­te­rys“, – sa­ko V. Mu­le­vi­čiū­tė-Sa­ba­liaus­kie­nė.

Ne­at­sie­ja­ma nuo šven­tės ir la­la­vi­mo tra­di­ci­ja, kai per Ve­ly­kas vaikš­čio­da­vo bū­riu pa­kie­miais ir dai­nuo­da­vo po lan­gais. „La­lau­ny­kai už­ei­na į kiek­vie­ną gry­čią, šei­mi­nin­kė juos vai­ši­na, o jie šei­mi­nin­kei ran­kas plau­na. Iš­ei­na pri­vai­šin­ti, pri­my­lė­ti – to­kia bu­vo jau­ni­mo pra­mo­ga“, – dės­to ji.

La­lau­ny­kai tu­rė­jo ve­ly­ki­nes gies­mes, ku­rio­se skam­bė­da­vo tam tik­rą reikš­mę tu­rin­tys at­si­kar­to­ji­mai. Juo­se – žel­mens, li­no, vy­no, ki­ti mo­ty­vai. Pa­šne­ko­vė svars­to, jog iš­sau­go­ti se­no­vi­nes Ve­ly­kų dai­nas ge­riau­siai pa­vy­kę miš­kin­ga­ja­me Dzū­ki­jos kraš­te. Tuo me­tu pas mus, anot jos, Ry­tų Aukš­tai­ti­jo­je, bu­vo la­bai po­pu­lia­rios va­di­na­mo­sios sū­puok­li­nės dai­nos, imi­tuo­jan­čios su­pi­mą­si.

„Dar mū­sų kraš­te per Ve­ly­kas di­de­lis dė­me­sys bu­vo ski­ria­mas bū­tent krikš­to vai­kams, o jei­gu jis – dar koks naš­lai­tė­lis... Vai­kams bū­da­vo lauk­tu­vės, ap­do­va­no­ji­mai. Mar­gu­tis ir bu­vo vie­na di­džiau­sių do­va­nų. Da­bar kiau­ši­nis at­ro­do nie­ko ver­tas, o ta­da bu­vo ge­ro­vės, svei­ka­tos šal­ti­nis“, – ly­gi­na ji.

Et­no­kul­tū­ros spe­cia­lis­tė pa­ste­bi, kad kiau­ši­nių mar­gu­mas da­bar ki­toks. Žmo­nės pa­mir­šę sku­ti­nė­ji­mą, da­žy­mą vaš­ku. Pa­ti sa­ko mėgs­tan­ti da­žy­ti se­no­vi­niu pa­vyz­džiu – su svo­gū­nų lukš­tais: „Rei­kia ant kiau­ši­nio jų su­suk­ti la­bai daug, lukš­tų dar ir į van­de­nį pri­mes­ti, il­gė­liau pa­vir­ti. Bū­na pa­na­šūs į mar­mu­ri­nius, nuo auk­so iki tam­siai ru­dos spal­vos – pri­klau­so nuo lukš­tų kie­kio.“

Tie­sa, pa­ste­bi, jog se­nai­siais mar­gi­ni­mo bū­dais, ap­iman­čiais mū­sų kul­tū­rai bū­din­gą or­na­men­ti­ką – žvaigž­du­tes, tul­py­tes, ki­tus raš­tus, ir­gi do­mi­ma­si. Su šio­mis Ve­ly­kų tra­di­ci­jo­mis jas puo­se­lė­jan­tys kul­tū­ros dar­buo­to­jai su­pa­žin­di­na ben­druo­me­nių ren­gi­niuo­se.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ