Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. Kiekvienas gali rasti išeitį iš užburto rato...

Ano­ni­mi­niai al­ko­ho­li­kai – tai drau­gi­ja vy­rų ir mo­te­rų, ku­rie da­li­ja­si sa­vo pa­tir­ti­mi, jė­go­mis ir vil­ti­mi, no­rė­da­mi pa­dė­ti sau ir ki­tiems sveik­ti nuo al­ko­ho­liz­mo. Vie­nin­te­lė są­ly­ga bū­ti drau­gi­jos na­riu – no­ras mes­ti ger­ti.

AA gru­pės vei­kia be­veik vi­suo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se. Vien sos­ti­nė­je jų yra ke­lios de­šim­tys. Uk­mer­gės „Ra­tas“ vie­ni­ja per 100 na­rių.

Nei mo­kes­čių, nei są­ra­šų

Šiuo me­tu gru­pei va­do­vau­ja Gin­tas. Pir­mi­nin­ka­vi­mas čia pe­ri­ma­mas ro­ta­ci­jos bū­du ir va­di­na­mas ne va­do­va­vi­mu, o tar­nys­te. „Pas mus nė­ra jo­kių są­ra­šų, ata­skai­tų, na­rio mo­kes­čių, įpa­rei­go­ji­mų. Ne­mo­ka­me nei sto­ja­mo­jo, nei na­rio mo­kes­čio – iš­si­lai­ko­me iš sa­vo pa­čių įna­šų. Mū­sų pa­grin­di­nis tiks­las – bū­ti blai­viems ir pa­dė­ti ki­tiems al­ko­ho­li­kams pa­siek­ti blai­vy­bę“, – pa­sa­ko­jo Gin­tas.

Jo, kaip pir­mi­nin­ko, pa­rei­ga – rū­pin­tis, kad vyk­tų su­si­rin­ki­mai, sto­vyk­los. Kad su­si­ti­ki­mų me­tu ant sta­lo ga­ruo­tų ka­va ir ar­ba­ta, bū­tų lai­ku at­si­skai­ty­ta už pa­tal­pų nu­omą. Gru­pė nuo­mo­ja­si pa­tal­pas Miš­kų gat­vė­je, Jau­ni­mo mo­kyk­lo­je.

Su­si­rin­ki­mai čia vyks­ta tris kar­tus per sa­vai­tę: ant­ra­die­niais ir ket­vir­ta­die­niais nuo 18, sek­ma­die­niais – nuo 16 va­lan­dos.

Nau­jiems gru­pės na­riams re­ko­men­duo­ja­ma ei­ti į vi­sus su­si­rin­ki­mus. Sen­bu­viai pa­pras­tai at­ei­na kiek re­čiau.

Dvy­li­kos žings­nių pro­gra­ma

Gru­pės na­riai sa­vo su­si­ti­ki­muo­se va­do­vau­ja­si va­di­na­mą­ja Dvy­li­kos žings­nių pro­gra­ma. Jos es­mė – pri­si­pa­žin­ti, kad esa­me be­jė­giai prieš al­ko­ho­lį, įsi­ti­kin­ti, kad tik ga­lin­ges­nė jė­ga ga­li grą­žin­ti svei­ką mąs­ty­mą, pa­ti­kė­ti gy­ve­ni­mą Die­vo glo­bai, at­lik­ti są­ži­nės są­skai­tą, pri­si­pa­žin­ti apie sa­vo pa­kly­di­mus, pa­si­reng­ti, kad Die­vas pa­ša­lin­tų trū­ku­mus ir to nuo­lan­kiai pra­šy­ti, ati­tai­sy­ti ki­tiems pa­da­ry­tas skriau­das, nuo­lat ste­bė­ti sa­ve ir pri­si­pa­žin­ti kly­dus, mels­tis, per­duo­ti šią ži­nią ki­tiems al­ko­ho­li­kams ir gy­ven­ti pa­gal šias nuo­sta­tas.

Yra ir dvy­li­ka tra­di­ci­jų, ku­rių sten­gia­ma­si lai­ky­tis. Vie­na jų – ano­ni­miš­ku­mas, nuo­lat pri­me­nan­tis, kad šios nuo­sta­tos svar­biau už as­me­ny­bes. Ži­niask­lai­do­je vi­sa­da pri­va­lo­ma iš­sau­go­ti as­mens ano­ni­miš­ku­mą.

At­ei­na pa­ska­tin­ti ar­ti­mų­jų

Gru­pes lan­ko pa­čių įvai­riau­sių pro­fe­si­jų at­sto­vai. „Juk li­ga ne­si­ren­ka ir ne­klau­sia, ką tu dir­bi“, – pa­sa­ko­jo Gin­tas. Pa­sak jo, Uk­mer­gė­je vyks­tan­čiuo­se „Ra­to“ su­si­rin­ki­muo­se pa­pras­tai bū­na ke­lio­li­ka žmo­nių. Maž­daug vie­nas treč­da­lis – mo­te­rų. Vi­du­ti­nis klu­bo na­rių am­žius 35–40 me­tų. „Tik­riau­siai maž­daug tuo me­tu at­ei­na su­vo­ki­mas, kad al­ko­ho­lis skir­tas ne tau. Ta­čiau yra gru­pė­je ir dvi­de­šimt­me­čių, ir še­šias­de­šimt­me­čių. Be­veik vi­si gru­pės na­riai yra dir­ban­tys“, – sa­vo ben­dra­min­čius api­bū­di­no pa­šne­ko­vas.

Kie­no pa­ska­tin­ti daž­niau­siai žmo­nės at­ei­na į gru­pę? Ar­ti­mų­jų. Nes pats žmo­gus pa­pras­tai sa­vo pro­ble­mą pa­jun­ta vė­liau už sa­vo šei­mos na­rius. Ar­ba vi­sai jos ne­pa­jun­ta. „Ge­riu, ka­da no­riu, kai no­rė­siu – ne­ger­siu. Ta­čiau daž­niau­siai no­riu vi­sa­da“, – iš sa­vo pa­tir­ties kal­ba Gin­tas. Pa­brė­žia – jei žmo­gus į gru­pę at­ėjo tik dėl žmo­nos, il­gai jo­je ne­iš­bus – grįš į anks­tes­nį gy­ve­ni­mą.

Ir pa­tį Gin­tą keis­tis pa­stū­mė­jo su­tuok­ti­nė. „Bū­čiau dar gė­ręs. Bet man bu­vo pa­sa­ky­ta: ar­ba sky­ry­bos, ar­ba kaž­ką da­rai“, – pri­si­me­na šiuo me­tu vai­ruo­to­ju dir­ban­tis vy­ras. Ana­me gy­ve­ni­mo eta­pe jis pri­si­pa­žįs­ta pra­ra­dęs ne vie­ną dar­bą – darb­da­viai tie­siog iš­vy­da­vo. Ta­čiau šei­mą pra­ras­ti jis bi­jo­jo la­biau už vis­ką.

Blai­vy­bė ta­po gy­ve­ni­mo bū­du

Pats 12 me­tų blai­vy­bė­je esan­tis da­bar­ti­nis „Ra­to“ va­do­vas pri­si­pa­žįs­ta taip pat ban­dęs įsi­ti­kin­ti, ar jau ga­li ger­ti „kaip vi­si“. Už­gė­rė ir dar kar­tą įsi­ti­ki­no – nor­ma­liai ger­ti ne­ga­li ir nie­ka­da ne­ga­lės.

Pa­sak pa­šne­ko­vo, il­giau­sias blai­vy­bės sta­žas, ku­rį pa­sie­kė jų gru­pės na­rys, – 18 me­tų.

„Pa­ra­dok­sa­lu: kai gė­riau, vi­si sa­kė, kad esu al­ko­ho­li­kas, o aš tai nei­giau. Da­bar nieks taip ne­be­gal­vo­ja, bet pats sa­ve to­kiu va­di­nu. Ta­čiau esu lais­vas nuo al­ko­ho­lio ir tie­siog lai­min­gas žmo­gus“, – sa­ko ka­dais svai­ga­lų įkai­tu bu­vęs Gin­tas.

Vy­ras pri­si­pa­žįs­ta, kad AA gru­pė ir jos idė­jos jau se­niai ta­po jo pa­ties gy­ve­ni­mo bū­du. Pa­ju­tęs iš­si­va­da­vi­mo džiaugs­mą, da­bar sie­kia juo da­lin­tis su ki­tais.

• AA gru­pės vei­kia 200 pa­sau­lio vals­ty­bių. Lie­tu­vo­je ji bu­vo įkur­ta prieš 25 me­tus. Uk­mer­gės gru­pė mi­ni 16 me­tų su­kak­tį.

• Ano­ni­mi­nių al­ko­ho­li­kų drau­gi­ja bu­vo įkur­ta Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se 1935 me­tais. Pir­mie­ji drau­gi­jos na­riai jau pa­kan­ka­mai il­gą lai­ką iš­bu­vę blai­vūs, nu­ta­rė pra­bil­ti apie sa­vo pa­tir­tį vie­šai ir 1939 m. bu­vo iš­leis­ta kny­ga „Ano­ni­mi­niai Al­ko­ho­li­kai“.

• Taip pat pa­si­va­di­no ir drau­gi­ja, ku­riai tuo me­tu pri­klau­sė apie šim­tas vy­rų ir mo­te­rų. 1941 m. pa­bai­go­je AA na­rių skai­čius JAV ir Ka­na­do­je jau sie­kė 8000. Po II pa­sau­li­nio ka­ro drau­gi­ja pa­ma­žu pa­pli­to vi­sa­me pa­sau­ly­je.

Autorė: Vil­ma NEMUNAITIENĖ