Gedimino Nemunaičio nuotr. „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“ po mirties apdovanoti S. Staputienės tėveliai.
78 metų moteris atmintyje išsaugojo vaikystės prisiminimus, kai jos tėveliams reikėjo priimti lemtingą sprendimą: priglausti visiškai svetimas žydaites. Tėvai puikiai suprato – jei ši tiesa išaiškėtų, visi būtų pasmerkti mirčiai.
S. Staputienė pasakojo, kad šeima, kurioje ji užaugo, buvo ne visai tradicinė – juodvi su vyresne seseria buvo įvaikintos. Tiksliau, ji – įvaikinta, o sesuo Genovaitė tiesiog priglausta. Abi buvo įtėvių giminaičių dukros. Tik viena – iš tėčio, kita – iš mamos pusės.
Įvaikino giminaičiai
Tauragės apskrityje Kaltinėnų valsčiuje (dabar Šilalės rajonas) gyvenančių bevaikių Ruzgių šeimoje Stasė atsidūrė sulaukusi vos septynių dienų. Jos tikra mama mirė po komplikuoto gimdymo.
Stasei pasakota, kad ji taip pat vos išgyvenusi. Paskutinio patepimo mirštančiai mamai atėjęs suteikti kunigas iš karto pakrikštijo ir naujagimę. Pats tapo vaikelio krikštatėviu. Vėliau moteris kažkur girdėjusi – toks krikštas vaikeliui atneša sėkmę...
Našliu likęs tėvas dar kelias dienas svarstė, ką jam daryti su pirmagime. Vis dėl to apsisprendė mažylę palikti mirusios žmonos brolio Kazimiero Ruzgio šeimai. Jiedu su žmona Marcijona gyveno pasiturimai, turėjo tvarkingą ūkį – poros namai buvo išnuomoti kaimo mokyklai.
Po kelerių metų Ruzgių namuose atsirado dar viena mergaitė – giminaičių dukra Genutė, tapusi mylima Stasės seserimi, o vėliau ištvėrusi visus likimo šeimai mestus išbandymus.
Apie tai, kad yra įvaikinta, S. Staputienė sako sužinojusi mokykloje. Kaip dažnai tokiais atvejais nutinka, įvaikinimo paslaptį padėjo atskleisti kaimynų vaikai...
Su tikruoju tėvu niekada nebendravo. Mano, kad įtėviai buvo prašę jo vaikui į akis nelįsti ir širdelės neskaudinti.
Priglaudė žydaites
S. Staputienė pasakojo, kad jai buvo 9-eri, kuomet į jų vienkiemį atėjęs geras pažįstamas paprašė neeilinės paslaugos – priglausti žydaitę. Buvo 1944-ųjų balandis, Lietuvai – nacistinės okupacijos metas.
Stasė tik vėliau, jau suaugusi, suprato, koks sunkus tuomet turėjęs būti šeimos apsisprendimas. Ruzgiai nutarė žydaitę vardu Bronė priglausti. „Prisimenu, visa šeima buvo sukviesta į pasitarimą ir turėjo prisiekti, kad niekam neprasitars apie priglaustą moterį“, – pasakojo S. Staputienė.
Mano, kad tėvai labiausiai baiminosi dėl jos, jauniausios šeimos narės, sugebėjimo išlaikyti paslaptį: „Juk buvau maža, galėjau kam prasitarti, o už tai šeima būtų sušaudyta.“
Paslapčia atvežta maždaug 30 metų žydaitė Bronė buvo apgyvendinta namo palėpėje, kur laikyti grūdai. Tačiau po dienos moteris paprašė priglausti ir jos dukrelę Renutę.
Globėjams nebuvo kur dėtis, anot S. Staputienės, kaip nepriimsi vaiko. Tačiau 6-erių metukų mergaitę paslėpti nebuvo labai paprasta.
„Juk ji vaikas – kaip paaiškinti, kad visą laiką turi tyliai tūnoti. Mes į lauką, ir ji nori su mumis. Būdavo atvejų, kad ir mamos nebeklauso, pradeda verkti. O jei tokiu metu kas ateina ar jau atėjusi kokia kaimynė sėdi, tai mano pareiga buvo pro kitas duris užlipti pas jas ir padėti Renutės mamai dukrą nuraminti“, – prisimena dabar ukmergiškė.
Nors Ruzgiai gyveno vienkiemyje, tačiau – ne atokiame. Namas stovėjo šalia tilto per Akmeną, kuriuo neretai eidavo pažįstami ir nepažįstami žmonės, tad mažąją žydaitę teko sergėti nuo pašalinių akių.
Pokariu – tremtis
Žydaites Ruzgiai namuose glaudė apie pusę metų – nuo 1944-ųjų balandžio iki lapkričio mėnesio.
Pasibaigus karui vėliau jos emigravo, bandė laiškais susisiekti su savo gelbėtojais, bet šiems likimas jau buvo paruošęs naujų išbandymų.
1948 metais Ruzgius išvežė į Sibirą. Stasė tuomet buvo 14-os. Niekada nepamirš tos dienos, kai teko atsisveikinti su savo namais. Pasakojo, kad prasidėjus masiniams trėmimams nujautė: ateis ir jų eilė. Pagal sovietinius standartus šeima buvo pernelyg turtinga. Mokyklai nuomojo namą, turėjo 10 hektarų žemės. Tik gerokai vėliau S. Staputienė sužinojo – tėvelis buvo partizanų ryšininkas, gal ir apie tai kažkokie gandai nutekėjo...
Prisimena Stasė, kad šeima jau nutarė slėptis. Visus geresnius daiktus išvežė pas patikimus žmones. Ten liko nakvoti ir tėvas. Liepė dukroms lemtingąjį vakarą grįžus iš kaimo taip pat eiti tiesiai pas jį – namuose nelikti.
Bet taip jau nutiko, kad mergaitės ir jų mama liko nakvoti namie. Čia juos ir pažadino NKVD-istai. Stasė prisimena, liepė krautis daiktus. O ką krautis, kad viskas, kas geresnio, išvežta. Vienas lietuvis pašnibždėjo: mergaites galėtų paleisti, lai sprunka. Bet seserys nutarė mamos nepalikti.
Pravirko net šuo
Įsirėžė Stasės atmintin skausmu pulsuojančios atsisveikinimo su namais detalės: snukį ant žemės padėjęs jų šuo prie svetimų ramus kaip niekada, o iš jo akių teka ašaros. Moteris sako po kažin kiek metų domėjosi, ar gali šunys verkti. Išsiaiškino – gali...
Kai visi tremčiai surinkti žmonės buvo uždaryti atskiroj didelėj patalpoj, prisimena, atėjo žmogus nuo tėvo. Perdavė jo klausimą: ką daryti – ar ateiti pasiduoti, ar likti slapstytis. Šeima priėmė vienbalsį sprendimą – tegul lieka. Tiesa, po 6-erių metų slapstymosi ir vargų Lietuvoje, jau po Stalino mirties, tėvelis pats nuvyko pas savo ištremtą šeimą.
1948-ųjų gegužės 22 dieną tremtinių vagonas pajudėjo Sibiro link. Stasė braukia ašaras prisimindama, kaip buvo užkalami žmonių pilni gyvuliniai vagonai. Viduje netilo žmonių raudos.
Palaikė dainos ir malda
S. Staputienė pasakojo, kad visą varginančią kelių savaičių trukmės kelionę į rytus – Rusijos šiaurėje esančią Irkutsko sritį – lietuvius palaikė malda.
Tremtinės atsiminimuose – daug ryškiai iš praeities sugrįžtančių epizodų. Mato streso ištiktus žmones pirmąją gyvenimo naujoje vietoje dieną. Visi suvaryti į daržinę. Kažkoks viršininkas skaito pranešimą ir rusiškai pabrėžia, kad ši vieta – amžina, be jokios teisės sugrįžti. Nė vienas nedrįso tam žodžiu paprieštarauti, bet visi atsakė vientisu griausmingu protesto juoku.
Stasė pasakoja: būta tarp tremtinių organizuotų žmonių – turėjusių karinius laipsnius, dėvėjusių uniformas. Jie palaikė tikėjimo dvasią ir vertė nepalūžti. Buvo griežtai pasakyta: nori verkti – verk, kad niekas to nematytų. Būryje privalai neištyžti ir negniuždyti aplinkinių. „Kiek prisimenu, visą laiką lydėjo daina ir malda. Įstrigo ir nepaprastas vienybės jausmas“, – pasakojo ukmergiškė.
Gelbėjo stebuklai
Kaip šiandien junta ir kitą sibirietišką aidą – benzino skonį. Tai dėl iš Lietuvos atsivežto miltų maišelio. Pastatė jį vagone į įsigėrusią benzino balą, tad per ilgą kelionę visi miltai pridvoko. Iš jų teko kepti benzinu dvokiančią duoną...
Sibire šeimai gyvenimą pradėti buvo nelengva. Tačiau per stebuklą pavyko užmegzti naudingus ryšius. Akušerė, kadais padėjusi į pasaulį ateiti mažajai Staselei, Irkutske pagelbėjo dar sykį. Pati susipažinusi su vietos įtakingo viršininko žmona rekomendavo jai Ruzgytes kaip geras siuvėjas.
Taip merginos išvengė alinančio miškų kirtimo darbo ir galėjo aprūpinti mamą ir kartu ištremtą gerokai vyresnį tėvo brolį duonos kąsniu.
Pamažu tremtiniai kūrėsi, pasistatė mažyčius namelius. Mokyklinio amžiaus vaikams, tokiems kaip šio pasakojimo herojai, liepta lankyti mokyklą. Pradžia buvo sunki – juk nė žodžio rusiškai nemokėjo. Siekiant mokslų teko patirti įvairių išbandymų ir kliūčių, o iš mokytojų pusės – neapykantą.
Bandė siekti mokslų
Gavusi privalomo mokslo pažymėjimą Stasė nutarė įgyti specialybę. Tačiau ne visų aukštesniųjų mokyklų durys buvo atvertos tremtinių vaikams.
Per mokslo siekius Stasė vos su gyvenimu neatsisveikino. Prisimena, pakeleivinga mašina buvo pasiekusi maždaug už 20 kilometrų nuo namų esančią farmacininkų mokyklą. Ten labai pasiligojo – prasidėjo smarkūs vidurių skausmai. Lietuvaitei tiesiog pasiūlyta keliauti namo.
Ta dviejų dienų kelionė pėsčiomis šunkeliais buvo kupina skausmo, baimės, nevilties ir raudų. Galiausiai per stebuklą pasiekė savo kaimą. Ten vietinis gydytojas nustatė ligonei apendicitą. Operaciją atliko be narkozės, tik vietiškai nuskausminus. „Gydytojas sakė, kad mane išgelbėjo kelių dienų badavimas. Juk dvi dienas neturėjau ko valgyti“, – pasakojo moteris.
Kelionė namo
Po šešerių metų į Sibirą kaip savanoris tremtinys pas šeimą atvyko Kazimieras Ruzgys, tad grįžo į Lietuvą jau visi kartu 1957-ųjų rugsėjo 16-ąją. Namus Žemaitijoje rado užimtus. Juos išpirko iš kolūkio. Tiesa, vėliau kažkieno primokyti kolūkį padavė į teismą ir sumokėtoji suma jiems buvo grąžinta.
S. Staputienė pasakojo Lietuvoje toliau svajojusi apie tolesnius mokslus. Kaune įstojo į Kooperacijos mokyklą. Vėl buvo sunkumų – juk gyvenant Rusijoje privalėjo rašyti ir su vietiniais bendrauti tik rusų kalba.
Moters teigimu, Lietuvoje ieškant darbo ji dar ilgai jautė tremtinės anspaudą. Vis dėlto, metams bėgant gyvenimas stojo į savo vėžes. Ištekėjo, vienas po kito gimė du sūnūs ir dukra...
S. Staputienė pasakojo, kad 1965-aisiais jos tėvelius pasiekė laiškas iš Klaipėdos. Susiradusi savo buvusius gelbėtojus jį parašė žydaitė Bronė. Vėliau šeima dar kurį laiką susirašinėjo su Izraelyje gyvenančia jos dukra Rene. Po keliasdešimties susirašinėjimo metų ryšys, deja, nutrūko.
1975 metais šeima iš Žemaitijos persikraustė į Veprius, o vėliau – į Ukmergę. Mena, kad ilgą laiką geresnio darbo surasti nepavyko, dirbo laiškininke. Likus dešimčiai metų iki pensijos tuometinio Komunalinio ūkio kombinato vadovo Vidmanto Juzėno dėka buvo įdarbinta šios įmonės buhaltere.
Apdovanojo prezidentas
S. Staputienė seniai palaidojo tėvelį ir mamą, su vyru gyvenimo keliai išsiskyrė, abu sūnus ir dukra gyvena toli nuo namų: Dainius įsikūrė JAV, Silvija – Anglijoje, Londone, Aidas – Mažeikiuose. Vienintelė paguoda: vaikų ir anūkų pasiekimai, nuotraukų albumai, prisiminimai. Dar – bendravimas su draugais.
Sunkūs praeities išgyvenimai nedingo iš neišsitrynė iš moters atminties. Ir nenori, kad taip nutiktų. 25 metus drauge su likimo broliais ir sesėmis ukmergiškė dainuoja „Tremtinio“ chore, dalyvavo sibiriečių susitikime. Savo prisiminimus yra aprašiusi Šilalės rajone Politinių kalinių ir tremtinių iniciatyva išleistoje atsiminimų rinktinėje.
Tačiau pats svarbiausias apdovanojimas, kurio teko sulaukti 2002 metais – tuometinio šalies prezidento Valdo Adamkaus įteiktas „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius“. Juo po mirties apdovanoti S. Staputienės tėveliai.
Autorė: Vilma NEMUNAITIENĖ