Tra­so­je Vid­man­tas – su­si­kau­pęs spor­ti­nin­kas.

Jo mo­to­cik­las ta­po tik­ru šei­mos na­riu, ku­riam vie­tos už­ten­ka net­gi vir­tu­vė­je.

Jau­na­sis mo­to­cik­li­nin­kas pa­sa­ko­jo da­bar spor­tuo­jan­tis jau su ant­ruo­ju sa­vo turimu mo­to­cik­lu „Hon­da CRF250“. Tai jis pa­dė­jęs Vid­man­tui už­kop­ti ant pri­zi­nin­kų pa­ky­los. Vis daž­niau jė­gas var­žy­bo­se iš­mė­gi­nan­tis uk­mer­giš­kis lie­pą da­ly­va­vo spor­to klu­bo „Mo­to­ra­tai“ su­reng­to­se lenk­ty­nė­se Kė­dai­nių ra­jo­ne. Spor­ti­niais bei ke­tur­ra­čiais mo­to­cik­lais kro­se skrie­jo iš įvai­rių mies­tų su­va­žia­vę bai­ke­riai. Sa­vo­jo­je – jau­nių kla­sė­je – vai­ki­nas, sėk­min­gai įvei­kęs abu va­žia­vi­mus, iš­ko­vo­jo bron­zą.

Šį lai­mė­ji­mą mo­to­cik­lų spor­tu ne­se­niai su­si­do­mė­jęs Duks­ty­nos pa­grin­di­nės mo­kyk­los de­šim­to­kas itin ver­ti­nan­tis. Dar ne taip se­niai iš ša­lies ste­bė­da­vęs tuo už­si­i­man­čius drau­gus, ne­pra­leis­da­vęs nė vie­nų var­žy­bų per te­le­vi­zi­ją, da­bar pats gau­do grei­tį tra­so­se.

Tra­sos no­rė­tų ir uk­mer­giš­kiai

Vid­man­tas kar­tu su bi­čiu­liais tre­ni­ruo­ja­si Anykš­čiuo­se, Kė­dai­niuo­se. Čia įreng­tos tra­sos pa­mėg­tos dau­ge­lio mo­to­cik­li­nin­kų iš ki­tų ra­jo­nų, mat tam pui­kiai pri­tai­ky­tos. Sten­gia­si čia ap­si­lan­ky­ti bent ke­lis sy­kius per sa­vai­tę, o sa­vait­ga­liais daž­nai nuve­žan­tis tė­tis.

Tuo me­tu ma­ma Re­na­ta ne­sle­pia no­rin­ti, jog šios vy­riš­kių iš­vy­kos bū­tų re­tes­nės. „Kai sū­nus iš­va­žiuo­ja, iš­ti­są die­ną ten bū­na – mo­to­cik­las jam nie­kuo­met ne­at­si­bos­ta, – šyp­so­si ji. – Ga­lė­tų ir Uk­mer­gė­je bū­ti nors kaž­koks plo­te­lis to­kia veik­la už­si­i­man­tiems jau­nuo­liams. Ne­gi kur nors ne­at­si­ras­tų? Juk aikš­te­lių ried­len­ti­nin­kams, vie­tų dvi­ra­ti­nin­kams yra...“

Ma­mos min­čiai Vid­man­tas pri­ta­rian­tis. „Tik­rai bū­tų sma­gu tu­rė­ti tra­są su kal­ne­liais, tram­pli­nais, kur ga­lė­tu­me ban­dy­ti įveik­ti kliū­tis, po­sū­kių pa­si­mo­ky­ti. Ne­reik­tų va­žiuo­ti tre­ni­ruo­tis ki­tur“, – sa­ko jis. Tuo la­biau, kad, anot moks­lei­vio, šio spor­to mė­gė­jų Uk­mer­gė­je vis dau­gė­ja.

Šei­ma – sir­ga­lių ko­man­da

Pa­de­da­mas tė­čio ir apie tai iš­ma­nan­čių drau­gų, jau­nuo­lis iš­mo­ko daug svar­bių da­ly­kų apie lenk­ty­nėms pri­tai­ky­tų mo­to­cik­lų spe­ci­fi­ką, jų de­ta­les, prie­žiū­rą. In­for­ma­ci­jos ir pats ieš­kan­tis in­ter­ne­te. Da­bar ga­lė­tų pa­tar­ti ir su va­rik­liu ar oro fil­trais su­si­ju­siais klau­si­mais, kaip ką iš­ar­dy­ti ir su­mon­tuo­ti... Tin­ka­mai pa­ruoš­ti mo­to­cik­lą var­žy­boms – ne vi­siems įkan­da­ma už­duo­tis. „Vi­sus varž­te­lius rei­kia su­re­gu­liuo­ti“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vas.

Ne­abe­jin­gi jo po­mė­giui – ir dvy­nys bro­lis Vy­gin­tas bei se­su­tė Ka­ro­li­na. Vi­sa šei­ma ne­pra­lei­džian­ti nė vie­nų var­žy­bų, ku­rio­se da­ly­vau­ja jau­na­sis mo­to­cik­li­nin­kas. Net­gi ma­ma la­bai su­si­do­mė­jo šiuo spor­tu. „Ten įspū­din­ga vis­kas: pra­de­dant star­tu, se­kun­dė­mis, kai tu­ri at­va­žiuo­ti kuo grei­čiau, bai­giant gau­sy­bės su­si­rin­ku­sių sir­ga­lių emo­ci­jo­mis ir de­ci­be­lais. To­kį jau­du­lį ne vi­sur pa­tir­si“, – ne­sle­pia R. Ne­fe­do­vie­nė.

Vid­man­tas pri­si­pa­žįs­ta, jog čia ne­iš­ven­gia­ma nuo­ty­kių ir ne­sėk­mių. Ten­ka ir griū­ti, ir smė­ly­je ar žvy­re iš­si­vo­lio­ti, o sy­kį pra­dė­tą kro­są te­ko už­baig­ti, ėmus ir... pa­me­tus mo­to­cik­lo sė­dy­nę. Ken­čia tuo­met ir mo­to­cik­li­nin­ko kos­tiu­mas, ku­rį ati­tin­ka­mą kar­tu su ap­sau­go­mis, šal­mu ir ki­tais at­ri­bu­tais pri­va­lo tu­rė­ti kiek­vie­nas spor­ti­nin­kas.

Prieš var­žy­bas jis tre­ni­ruo­ja­si dar dau­giau. Spor­tą mėgs­tan­čiam vai­ki­nui taip pat pa­tin­ka bė­gio­ti, la­bai pra­ver­čia ir tre­ni­ruok­liai, dvi­ra­tis.  

Ga­ra­žė­lis – vir­tu­vė­je

Sa­vo gra­žuo­lį bran­gų žais­lą spor­ti­nin­kas la­bai sau­gan­tis. Jam ne­rei­kė­jo įkal­bi­nė­ti tė­vų skir­ti kam­pe­lį trans­por­to prie­mo­nei... šei­mos na­me. „Tai­gi nu­si­pir­ko jį žie­mą, kai nei kur va­žiuo­ti, nei sta­ty­ti yra kur... Įsi­lei­dau į vir­tu­vę. Pur­vi­nas nė ne­sto­vė­tų, bet Vid­man­tas jį kruopš­čiai pri­žiū­ri. Grį­žęs po tre­ni­ruo­čių ar var­žy­bų, nors ir be svei­ka­tos, vi­są nu­plau­na, su rankš­luos­tė­liu apei­na. Kai iš­va­žiuo­ja į tra­są, vir­tu­vė­je net trūks­ta kaž­ko...“ – šyp­so­si ma­ma.

Mo­to­cik­lo jau­nuo­lis ne­gai­lin­tis ir bro­liui. „Se­sei per sun­kus“, – pa­sa­ko­ja apie 102 ki­log­ra­mus sve­rian­tį sa­vo dvie­jų ra­tų bi­čiu­lį.

Ti­ki­na, jog po atos­to­gų grį­žus į mo­kyk­lą, moks­lams mo­to­cik­las ne­truk­dys: pa­vyks­ta su­de­rin­ti vis­ką. Ta­čiau spor­to ne­nu­stums, nes rei­kia pa­si­reng­ti jau šį mė­ne­sį vyk­sian­čioms dar vie­noms var­žy­boms.

Autorė: Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Po var­žy­bų tre­čią vie­tą lai­mė­ju­sį mo­to­cik­li­nin­ką pa­svei­ki­no ir se­sė Ka­ro­li­na.