Mirusiųjų pasaulyje – gyvųjų nuodėmės

Prieš Vė­li­nes ka­pi­nė­se bū­na tik­ras su­ju­di­mas. Ka­pe­lių tvar­ky­ti su­gu­ža net tie, ku­rie čia ne­si­lan­kė vi­sus me­tus. Ta­čiau šio­je ra­my­bės oazė­je, kaip ir gy­vų­jų pa­sau­ly­je, ne­trūks­ta kon­flik­tų ir net nu­si­kal­ti­mų. Uk­mer­gės mies­to se­niū­ni­jos ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­jas Jo­nas Mo­tie­jū­nas pa­sa­ko­ja, kad ma­si­nei ka­pi­nių lan­ky­mo die­nai ruo­šia­ma­si prieš mė­ne­sį iki Vė­li­nių.

 

Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. Mi­ru­sių­jų ra­my­bę sau­go ka­pi­nių prie­žiū­ros tai­syk­lės.


 

Nors ka­pi­nės nie­kuo­met ne­dings­ta iš se­niū­ni­jos dar­buo­to­jų aki­ra­čio, prieš Vė­li­nes jas kas­dien tvar­ko dvi­de­šimt pa­gal vie­šuo­sius dar­bus dir­ban­čių bei už pa­šal­pas ati­dir­ban­čių žmo­nių. Ki­tais me­tų lai­kais pa­pras­tai kas­dien šiems dar­bams siun­čia­mi du–t­rys dar­bi­nin­kai.

Uk­mer­gės mies­to se­niū­ni­ja pri­žiū­ri Duks­ty­nos, Vaiž­gan­to, Pa­ši­lės, Ka­rių, Sen­ti­kių bei Sta­čia­ti­kių ka­pi­nes. Vi­sos drau­ge už­ima apie 15 hek­ta­rų plo­tą.

Pa­sak J. Mo­tie­jū­no, vien la­pus nu­grėbs­ty­ti to­kia­me plo­te – di­džiu­lis dar­bas. Di­džiau­sias la­pų „der­lius“ Vaiž­gan­to ka­pi­nė­se – iš jų į dum­blo kom­pos­ta­vi­mo aikš­te­lę šie­met jau iš­vež­ta apie 10 to­nų la­pų. Tuo tar­pu Duks­ty­nos ka­pi­nė­se su­grėbs­ty­ti spyg­liai to­li ne­iš­ke­liau­ja – jie pa­sklei­džia­mi ant že­mės čia pat už tvo­ros esan­čia­me miš­ke.

Rū­pi­na­si „pa­mes­ti­nu­kais“

Ap­leis­tus, dėl įvai­rių prie­žas­čių nie­kie­no ne­pri­žiū­ri­mus ka­pus ga­li­ma pa­va­din­ti „val­diš­kais“. Mat jų tvar­ky­mas tam­pa se­niū­ni­jos rū­pes­čiu. 3,6 hek­ta­ro už­iman­čio­se Vaiž­gan­to ka­pi­nė­se jų dau­giau­sia, nes jos se­niau­sios. Šiuo me­tu iš čia re­gist­ruo­tų 2400 ka­pa­vie­čių – dau­giau kaip šim­tas nie­kie­no ne­be­pri­žiū­ri­mų.

Duks­ty­nos ka­pi­nė­se jau at­gu­lė per 8 tūks­tan­čius žmo­nių. Šiuo me­tu te­ri­to­ri­ja už­ima apie 8 hek­ta­rus. Nors jos ge­ro­kai „jau­nes­nės“ už Vaiž­gan­to, ap­leis­tų ka­pe­lių taip pat ne­ma­žai. Ta­čiau, pa­sak J. Mo­tie­jū­no, čia juos tvar­ky­ti pa­pras­čiau, nes ka­pi­nė­se skir­tas at­ski­ras plo­tas, ku­ria­me už vals­ty­bės lė­šas lai­do­ja­mi ar­ti­mų­jų ne­tu­rin­tys uk­mer­giš­kiai.

Tri­jų hek­ta­rų Pa­ši­lės ka­pi­nė­se si­tu­a­ci­ja iš­skir­ti­nė. Nors čia taip pat ne­ma­žai ap­leis­tų ka­pe­lių, dau­ge­lį jų ap­tvar­ko kai­my­ni­nius ka­pus pri­žiū­rin­tys žmo­nės.

J. Mo­tie­jū­nas sa­ko, kad iš tie­sų iš­ky­la pro­ble­ma pri­žiū­rė­ti gi­mi­nių ka­pus, jei gy­ve­ni ki­ta­me mies­te ar už­sie­ny­je. Ieš­ko­da­mi spren­di­mų to­kie žmo­nės ne­re­tai ir sa­vo­tiš­ką ka­pi­nių ma­dą su­ku­ria. Pa­vyz­džiui, šiuo me­tu „ant ban­gos“ yra vi­są ka­pa­vie­tės plo­tą už­den­gian­čios trin­ke­lės ar­ba gra­ni­to plokš­tės.    

Ra­my­bę trik­do kon­flik­tai

Ka­pi­nės lai­ko­mos am­ži­no po­il­sio vie­ta ir dau­ge­lis čia at­ei­nan­čių­jų el­gia­si taip, kad ne­trik­dy­tų čia gu­lin­čių­jų ra­my­bės. Ta­čiau kai ku­rios gy­vų­jų pa­sau­lio blo­gy­bės įslen­ka ir pro ka­pi­nių var­tus.

J. Mo­tie­jū­nas sa­ko, kad įvai­rių ne­su­ta­ri­mų, bar­nių tarp gy­vų­jų pa­si­tai­ko ir čia. Pa­grin­di­niai kon­flik­tai – dėl že­mės. Daž­niau­siai jie ky­la Vaiž­gan­to ka­pi­nė­se, nes ka­pa­vie­tės čia ne­vie­no­do dy­džio, ne­re­tai aiš­kių ri­bų nė­ra ir jas pri­žiū­rin­tie­siems ky­la no­ras sa­vą­ją bent tru­pu­tį pa­di­din­ti „kai­my­no“ są­skai­ta. Tuo­met ka­pi­nių sar­gui ten­ka tai­ky­ti ir ra­min­ti, kad „kur jau kur, bet čia vie­tos tik­rai vi­siems už­teks“.

Ne­se­niai nesu­si­pra­ti­mų ki­lo dėl suo­liu­ko – at­ėję prie ka­po ar­ti­mie­ji jo įpras­to­je vie­to­je ne­ra­do. Ap­skun­dė kai­my­nus ka­pi­nių sar­gui. Ta­čiau į ar­šes­nį kon­flik­tą si­tu­a­ci­ja ne­iš­si­ru­tu­lio­jo, nes pa­aiš­kė­jo, kad suo­le­lis tuo me­tu truk­dė iš­kas­ti duo­bę, o vė­liau „grį­žo“ į sa­vo vie­tą.

Mies­to se­niū­ni­ją uk­mer­giš­kiai daž­niau­siai „puo­la“ dėl me­džių. Pa­sak pa­šne­ko­vo, ne vi­suo­met tas me­dis bū­na sa­vo at­gy­ve­nęs. Daž­nai tik jo še­šė­lis ar kren­tan­tys la­pai te­truk­do. Kai žmo­nėms pa­siū­lo­ma me­dį nu­si­pjau­ti už sa­vo lė­šas, dau­ge­lis ap­rims­ta – mat tai kai­nuo­ja apie 1000 li­tų.

Ka­pi­nių siau­bū­nai

Kad ren­giant vie­tas ka­pa­vie­tėms ar tvar­kant ka­pi­nes kil­tų kuo ma­žiau nesu­si­pra­ti­mų, sa­vi­val­dy­bė­je yra pa­reng­tos Ka­pi­nių prie­žiū­ros tai­syk­lės.

Jo­se be ki­ta ko nu­ma­ty­ta, kaip tvar­ky­ti lai­do­ji­mo vie­tas, ko­kio gy­lio duo­bę kas­ti, ka­da ga­li­ma lai­do­ti ne­at­pa­žin­to as­mens pa­lai­kus. Drau­džia­ma va­ži­nė­ti po ka­pi­nes au­to­mo­bi­liais, iš­sky­rus tam tik­rus at­ve­jus.

J. Mo­tie­jū­nas sa­ko, jog bū­tent pas­ta­ro­jo punk­to ne­pai­so­ma daž­niau­siai. Ir ypač jau­nes­nio am­žiaus vai­ruo­to­jams per daug su­dė­tin­ga nuo aikš­te­lės iki šei­mos ka­po pa­ė­jė­ti.

Pa­sak J. Mo­tie­jū­no, į pa­sta­bas pa­žei­dė­jai ar­ba iš­vis ne­re­a­guo­ja, ar­ba to­kią žo­džių ti­ra­dą pa­lei­džia, kad ap­lin­ki­niams au­sys rai­to­si. Yra te­kę ir po­li­ci­ją kvies­ti – 100 li­tų bau­da greit at­vė­si­no smar­kuo­lį. Ne­įga­lie­siems pro var­tus įva­žiuo­ti ga­li­ma, bet jie kaip tik re­tai nau­do­ja­si šia pri­vi­le­gi­ja.

Dar di­des­nė rykš­tė – va­gys­tės. J. Mo­tie­jū­nas juo­kau­ja, kad ir nu­si­kal­ti­mus pa­lie­čia ma­dos. Pa­vyz­džiui, per­nai „po­pu­lia­riau­sios“ bu­vo de­ko­ra­ty­vi­nių krū­me­lių, gė­lių va­gys­tės. Prieš ke­le­tą me­tų žmo­nės ga­na daž­nai pa­si­ges­da­vo prie ant­ka­pių pri­tvir­tin­tų kry­že­lių. Tuo tar­pu šie­met kė­si­na­ma­si net į pa­min­klus – šie­met nuo ka­pų din­go gra­ni­ti­nė tvo­re­lė ir du pa­min­klai.  

Ka­pa­vie­tė – dy­kai

Lie­tu­vo­je plin­ta mo­ka­mų ka­pų kvar­ta­lai. Jų jau yra dau­ge­ly­je sos­ti­nės ka­pi­nių. Mo­ka­ma ka­pi­nių vie­ta čia kai­nuo­ja nuo 1130 iki 2000 li­tų. Jų pa­ma­žė­le at­si­ran­da ir ki­tuo­se mies­tuo­se.

J. Mo­tie­jū­nas pa­sa­ko­jo, kad, iš­gir­dę apie mo­ka­mas ka­pa­vie­tes, kai ku­rie uk­mer­giš­kiai jau tei­rau­ja­si, ar ne­bus ir mū­sų ka­pi­nė­se įves­ta to­kia „ma­da“. Daž­niau­siai ne­ri­mau­ja, kad pa­lai­do­jus ar­ti­muo­sius ka­pi­nė­se, po ku­rio lai­ko bus įves­tas ka­pi­nių mo­kes­tis.

Ka­pi­nių sar­gas nu­ra­mi­no: „Lai­do­ja­ma ne pri­va­čio­je, o vals­ty­bi­nė­je že­mė­je ir jo­kio mo­kes­čio bū­ti ne­ga­li. Vie­tos Duks­ty­nos ka­pi­nė­se už­teks dar ko­kiems dvi­de­šim­čiai me­tų.“

Apie tai, kad Uk­mer­gės ka­pi­nė­se ka­pa­vie­tės ski­ria­mos ne­at­ly­gin­ti­nai, pri­me­na­ma ir Ka­pi­nių prie­žiū­ros tai­syk­lė­se.

Ki­tų tra­di­ci­jos ap­len­kia

Se­niū­ni­ja vi­sus me­tus tvar­ko Pa­ši­lės ka­pi­nė­se esan­tį gra­fų Ko­sa­kov­skių šei­mos ka­pą. Ši pa­var­dė is­to­riš­kai la­bai svar­bi Uk­mer­gei – Vait­kuš­kio dva­ro sa­vi­nin­kai bu­vo vie­ni žy­miau­sių XVIII am­žiaus as­me­ny­bių.

Duks­ty­nos ka­pi­nė­se yra ir Uk­mer­gės sa­va­no­rių ka­pi­nės. Jas su­tvar­ko mies­to se­niū­ni­ja. Jo­se šią va­sa­rą at­gu­lė ir mon­sin­jo­ras Al­fon­sas Sva­rins­kas. J. Mo­tie­jū­nas sa­ko, kad jo ka­pui jo­kia iš­skir­ti­nė prie­žiū­ra ne­vyk­do­ma – jį tvar­ko ar­ti­mie­ji.

Yra ir dau­giau ra­jo­ną gar­si­nu­sių as­me­nų ka­pa­vie­čių. Vie­na jų Sie­si­kuo­se – prieš dve­jus me­tus Ana­pi­lin iš­ėju­sio Sei­mo na­rio Ju­liaus Ve­sel­kos pa­lai­do­ji­mo vie­ta.

Kai ku­rio­se sa­vi­val­dy­bė­se yra su­si­klos­čiu­sios pra­smin­gos tra­di­ci­jos – jų va­do­vai prieš Vė­li­nes ap­lan­ko žy­mių žmo­nių ka­pus. Ta­čiau mū­sų ra­jo­ne per dau­ge­lį me­tų to­kia tra­di­ci­ja nesu­si­klos­tė.

Iš­si­bars­tę sa­va­no­rių ka­pai

Iš­skir­ti­nę vie­tą už­ima Lie­tu­vos ka­rių sa­va­no­rių ka­pa­vie­tės. Jo­mis rū­pi­na­si vals­ty­bė. Ne­pa­mirš­ti Lie­tu­vos vals­ty­bės ka­rių sa­va­no­rių ka­pų prieš Vė­li­nes kas­met ra­gi­na ir Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­tas.

Duks­ty­nos ka­pi­nė­se esan­čias Uk­mer­gės sa­va­no­rių ka­pi­nes tvar­ko mies­to se­niū­ni­ja.

Gy­ven­to­jai kvie­čia­mi pri­si­min­ti vals­ty­bės did­vy­rius ir, lan­kant bei puo­šiant sa­vo ar­ti­mų­jų ka­pus, ne­lik­ti abe­jin­giems am­ži­no po­il­sio vie­tai tų, ku­rie ko­vo­jo už mū­sų ne­pri­klau­so­my­bę. Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to duo­me­ni­mis, ša­ly­je yra iš­li­kę kiek dau­giau nei 2000 Lie­tu­vos ka­rių sa­va­no­rių ka­pų.

Autorė: Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Saugos kodas
Atnaujinti

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų