Gedimino Nemunaičio nuotr. Mirusiųjų ramybę saugo kapinių priežiūros taisyklės.
Nors kapinės niekuomet nedingsta iš seniūnijos darbuotojų akiračio, prieš Vėlines jas kasdien tvarko dvidešimt pagal viešuosius darbus dirbančių bei už pašalpas atidirbančių žmonių. Kitais metų laikais paprastai kasdien šiems darbams siunčiami du–trys darbininkai.
Ukmergės miesto seniūnija prižiūri Dukstynos, Vaižganto, Pašilės, Karių, Sentikių bei Stačiatikių kapines. Visos drauge užima apie 15 hektarų plotą.
Pasak J. Motiejūno, vien lapus nugrėbstyti tokiame plote – didžiulis darbas. Didžiausias lapų „derlius“ Vaižganto kapinėse – iš jų į dumblo kompostavimo aikštelę šiemet jau išvežta apie 10 tonų lapų. Tuo tarpu Dukstynos kapinėse sugrėbstyti spygliai toli neiškeliauja – jie paskleidžiami ant žemės čia pat už tvoros esančiame miške.
Rūpinasi „pamestinukais“
Apleistus, dėl įvairių priežasčių niekieno neprižiūrimus kapus galima pavadinti „valdiškais“. Mat jų tvarkymas tampa seniūnijos rūpesčiu. 3,6 hektaro užimančiose Vaižganto kapinėse jų daugiausia, nes jos seniausios. Šiuo metu iš čia registruotų 2400 kapaviečių – daugiau kaip šimtas niekieno nebeprižiūrimų.
Dukstynos kapinėse jau atgulė per 8 tūkstančius žmonių. Šiuo metu teritorija užima apie 8 hektarus. Nors jos gerokai „jaunesnės“ už Vaižganto, apleistų kapelių taip pat nemažai. Tačiau, pasak J. Motiejūno, čia juos tvarkyti paprasčiau, nes kapinėse skirtas atskiras plotas, kuriame už valstybės lėšas laidojami artimųjų neturintys ukmergiškiai.
Trijų hektarų Pašilės kapinėse situacija išskirtinė. Nors čia taip pat nemažai apleistų kapelių, daugelį jų aptvarko kaimyninius kapus prižiūrintys žmonės.
J. Motiejūnas sako, kad iš tiesų iškyla problema prižiūrėti giminių kapus, jei gyveni kitame mieste ar užsienyje. Ieškodami sprendimų tokie žmonės neretai ir savotišką kapinių madą sukuria. Pavyzdžiui, šiuo metu „ant bangos“ yra visą kapavietės plotą uždengiančios trinkelės arba granito plokštės.
Ramybę trikdo konfliktai
Kapinės laikomos amžino poilsio vieta ir daugelis čia ateinančiųjų elgiasi taip, kad netrikdytų čia gulinčiųjų ramybės. Tačiau kai kurios gyvųjų pasaulio blogybės įslenka ir pro kapinių vartus.
J. Motiejūnas sako, kad įvairių nesutarimų, barnių tarp gyvųjų pasitaiko ir čia. Pagrindiniai konfliktai – dėl žemės. Dažniausiai jie kyla Vaižganto kapinėse, nes kapavietės čia nevienodo dydžio, neretai aiškių ribų nėra ir jas prižiūrintiesiems kyla noras savąją bent truputį padidinti „kaimyno“ sąskaita. Tuomet kapinių sargui tenka taikyti ir raminti, kad „kur jau kur, bet čia vietos tikrai visiems užteks“.
Neseniai nesusipratimų kilo dėl suoliuko – atėję prie kapo artimieji jo įprastoje vietoje nerado. Apskundė kaimynus kapinių sargui. Tačiau į aršesnį konfliktą situacija neišsirutuliojo, nes paaiškėjo, kad suolelis tuo metu trukdė iškasti duobę, o vėliau „grįžo“ į savo vietą.
Miesto seniūniją ukmergiškiai dažniausiai „puola“ dėl medžių. Pasak pašnekovo, ne visuomet tas medis būna savo atgyvenęs. Dažnai tik jo šešėlis ar krentantys lapai tetrukdo. Kai žmonėms pasiūloma medį nusipjauti už savo lėšas, daugelis aprimsta – mat tai kainuoja apie 1000 litų.
Kapinių siaubūnai
Kad rengiant vietas kapavietėms ar tvarkant kapines kiltų kuo mažiau nesusipratimų, savivaldybėje yra parengtos Kapinių priežiūros taisyklės.
Jose be kita ko numatyta, kaip tvarkyti laidojimo vietas, kokio gylio duobę kasti, kada galima laidoti neatpažinto asmens palaikus. Draudžiama važinėti po kapines automobiliais, išskyrus tam tikrus atvejus.
J. Motiejūnas sako, jog būtent pastarojo punkto nepaisoma dažniausiai. Ir ypač jaunesnio amžiaus vairuotojams per daug sudėtinga nuo aikštelės iki šeimos kapo paėjėti.
Pasak J. Motiejūno, į pastabas pažeidėjai arba išvis nereaguoja, arba tokią žodžių tiradą paleidžia, kad aplinkiniams ausys raitosi. Yra tekę ir policiją kviesti – 100 litų bauda greit atvėsino smarkuolį. Neįgaliesiems pro vartus įvažiuoti galima, bet jie kaip tik retai naudojasi šia privilegija.
Dar didesnė rykštė – vagystės. J. Motiejūnas juokauja, kad ir nusikaltimus paliečia mados. Pavyzdžiui, pernai „populiariausios“ buvo dekoratyvinių krūmelių, gėlių vagystės. Prieš keletą metų žmonės gana dažnai pasigesdavo prie antkapių pritvirtintų kryželių. Tuo tarpu šiemet kėsinamasi net į paminklus – šiemet nuo kapų dingo granitinė tvorelė ir du paminklai.
Kapavietė – dykai
Lietuvoje plinta mokamų kapų kvartalai. Jų jau yra daugelyje sostinės kapinių. Mokama kapinių vieta čia kainuoja nuo 1130 iki 2000 litų. Jų pamažėle atsiranda ir kituose miestuose.
J. Motiejūnas pasakojo, kad, išgirdę apie mokamas kapavietes, kai kurie ukmergiškiai jau teiraujasi, ar nebus ir mūsų kapinėse įvesta tokia „mada“. Dažniausiai nerimauja, kad palaidojus artimuosius kapinėse, po kurio laiko bus įvestas kapinių mokestis.
Kapinių sargas nuramino: „Laidojama ne privačioje, o valstybinėje žemėje ir jokio mokesčio būti negali. Vietos Dukstynos kapinėse užteks dar kokiems dvidešimčiai metų.“
Apie tai, kad Ukmergės kapinėse kapavietės skiriamos neatlygintinai, primenama ir Kapinių priežiūros taisyklėse.
Kitų tradicijos aplenkia
Seniūnija visus metus tvarko Pašilės kapinėse esantį grafų Kosakovskių šeimos kapą. Ši pavardė istoriškai labai svarbi Ukmergei – Vaitkuškio dvaro savininkai buvo vieni žymiausių XVIII amžiaus asmenybių.
Dukstynos kapinėse yra ir Ukmergės savanorių kapinės. Jas sutvarko miesto seniūnija. Jose šią vasarą atgulė ir monsinjoras Alfonsas Svarinskas. J. Motiejūnas sako, kad jo kapui jokia išskirtinė priežiūra nevykdoma – jį tvarko artimieji.
Yra ir daugiau rajoną garsinusių asmenų kapaviečių. Viena jų Siesikuose – prieš dvejus metus Anapilin išėjusio Seimo nario Juliaus Veselkos palaidojimo vieta.
Kai kuriose savivaldybėse yra susiklosčiusios prasmingos tradicijos – jų vadovai prieš Vėlines aplanko žymių žmonių kapus. Tačiau mūsų rajone per daugelį metų tokia tradicija nesusiklostė.
Išsibarstę savanorių kapai
Išskirtinę vietą užima Lietuvos karių savanorių kapavietės. Jomis rūpinasi valstybė. Nepamiršti Lietuvos valstybės karių savanorių kapų prieš Vėlines kasmet ragina ir Kultūros paveldo departamentas.
Dukstynos kapinėse esančias Ukmergės savanorių kapines tvarko miesto seniūnija.
Gyventojai kviečiami prisiminti valstybės didvyrius ir, lankant bei puošiant savo artimųjų kapus, nelikti abejingiems amžino poilsio vietai tų, kurie kovojo už mūsų nepriklausomybę. Kultūros paveldo departamento duomenimis, šalyje yra išlikę kiek daugiau nei 2000 Lietuvos karių savanorių kapų.
Autorė: Ligita JUODVALKIENĖ