Muilą gamina pagal močiučių receptus

Par­duo­tu­vė­se mui­lo ga­li­ma ras­ti kuo įvai­riau­sio – kve­pian­čio le­van­do­mis, pa­kal­nu­tė­mis, obuo­liais ar ki­tais kva­pais. Ne­pai­sant di­džiu­lės pa­siū­los, ser­ti­fi­kuo­tų tau­ti­nio pa­vel­do pro­duk­tų tra­di­ci­nė ama­ti­nin­kė Vir­gi­ni­ja Zvo­lins­kai­tė puo­se­lė­ja se­ną­jį mui­lo ga­mi­ni­mo ama­tą.

 

Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. Se­nuo­sius ama­tus at­gai­vi­na Vir­gi­ni­ja Zvo­lins­kai­tė. Jos na­mi­nis mui­las – tik iš lie­tu­viš­kų pro­duk­tų.


 

Ne­se­niai Vil­nių į Uk­mer­gę iš­kei­tu­si mo­te­ris sa­ko, kad gy­ve­ni­mas sos­ti­nė­je ta­po per daug triukš­min­gas ir in­ten­sy­vus, no­rė­jo­si ko nors ra­mes­nio. Uk­mer­gė tam la­bai ti­ko – ra­mus mies­tas, bet, anot Vir­gi­ni­jos, su tur­tin­gu kul­tū­ri­niu gy­ve­ni­mu.

Kad deš­ra ne­kve­pė­tų aly­vo­mis...

Daug me­tų su che­mi­nė­mis me­džia­go­mis dir­bu­si Vir­gi­ni­ja ži­no ne tik jų tei­gia­mas, bet ir pa­čias blo­giau­sias pu­ses. Sa­ko, kad na­mi­nio mui­lo ga­my­bos ėmė­si no­rė­da­ma ras­ti al­ter­na­ty­vą ki­toms ne­kvė­pin­toms prau­si­mo­si prie­mo­nėms. „Tik­rai bjau­ru, kai nu­si­plo­vus ran­kas ir sė­dus val­gy­ti, su­muš­ti­nis su deš­ra kve­pia aly­vo­mis“, – pa­ste­bi ji.

Vir­gi­ni­ja ėmė­si ga­min­ti mui­lą pa­gal se­nuo­sius re­cep­tus. Ne vie­ną mo­čiu­tę, me­nan­čią lai­kus, kai mui­lą mo­te­rys na­mie vir­da­vo, pa­kal­bi­no. Ne vie­ną jų re­cep­tą už­si­ra­šė.

Ti­ki­na, kad tech­no­lo­gi­ja – ko­kias su­dė­ti­nes da­lis ir ko­kiais kie­kiais jas nau­do­ti, kaip ga­min­ti – ne­su­dė­tin­ga. Vir­gi­ni­ją, pra­džio­je su­dve­jo­ju­sią, kad ga­li ne­iš­ei­ti, vie­na mo­čiu­tė ra­mi­no: „O kaip tą mui­lą ga­li ne­iš­ei­ti pa­ga­min­ti? Ver­di ir iš­ver­di“.

Ta­čiau pra­dė­ju­si tai da­ry­ti ama­ti­nin­kė įsi­ti­ki­no – rei­kia pa­čiam „ran­ką ir akį at­kal­ti“. Kol įgun­di, kiek lai­ko vir­ti, ka­da į ver­da­mus rie­ba­lus šar­mą pil­ti.

Pa­va­di­no sa­vo ga­mi­nį na­mi­niu mui­lu, nes bū­tent taip jis ir yra ga­mi­na­mas – na­muo­se, kai­mo so­dy­bo­je. Vir­gi­ni­ja lai­ko ne­gaiš­ta net da­ly­vau­da­ma mu­gė­se – lau­že­lį su­si­kū­ru­si mui­lo iš­si­ver­da. Ir pui­kią pa­mo­kė­lę su­ren­gia, ir pa­ga­min­tą pro­duk­tą iš ren­gi­nio par­si­ve­ža.

Iš lie­tu­viš­ko par­šiu­ko

Vir­gi­ni­ja mui­lą ver­da tik iš na­tū­ra­lių lie­tu­viš­kų pro­duk­tų. „Pui­kiau­siai tin­ka lie­tu­viš­kos kiau­lės tau­kai, ode­lės, ki­tos rie­bios da­lys, avy­tės la­jus, svies­tas. Tu­rė­jau grie­ti­nės jau kiek ap­kar­tu­sios, val­giui ne­be­tin­ka­mos, pa­ban­džiau iš­vir­ti mui­lą – kuo pui­kiau­sias iš­ėjo“, – pa­sa­ko­ja ji. Pro­gai pa­si­tai­kius, vi­sa­da ran­da lai­ko pa­eks­pe­ri­men­tuo­ti su įvai­riais tau­kais.

Ne­de­da į sa­vo ga­mi­nį jo­kių iš sve­čių kraš­tų at­vež­tų ete­ri­nių alie­jų, ki­to­kių kva­pik­lių. Pri­pa­žįs­ta, kad ne­užuo­dę kva­po, jei ne­nu­si­vi­lia, tai tik­rai nu­stem­ba.

At­ro­do, ir Vir­gi­ni­ja – įdė­tų ko­kių ete­ri­nių iš už­jū­rių at­vež­tų alie­jų – vi­siems įtik­tų.

„O kam? Juk se­no­vė­je pui­kiau­siai be jų mū­sų mo­čiu­tės ap­si­ė­jo. Mui­las vi­sų pir­ma tu­ri ge­rai ne­šva­ru­mus pa­ša­lin­ti. Šva­ri, svei­ka oda pa­ti sa­vai­me kve­pia. O jei no­ri­si ko­kio ska­naus aro­ma­to, nu­si­prau­sus ga­li­ma ko­kiu kvap­niu alie­ju­mi pa­si­tep­ti“, – sa­ko mo­te­ris.

Ne vel­tui jos pro­duk­ci­ja ser­ti­fi­kuo­ta kaip et­no­gra­fi­nio pa­li­ki­mo da­lis.  

Pas­ta­ruo­ju me­tu pra­dė­jo dė­ti į mui­lą mė­tų. Tie­siog įdo­mu pa­ban­dy­ti, ar il­gai kva­pas lai­ky­sis ir ar pir­kė­jai, pri­pra­tę prie stip­rių sin­te­ti­nių kva­pų, jį ap­skri­tai užuos.

Pa­si­dai­ro ir lau­ki­nių kvap­nių bei vais­ti­nių au­ga­lų. Lie­tu­vos miš­kuo­se ir pie­vo­se – jų įvai­ro­vė. Tik­ras „san­dė­lis“.

Be tra­di­ci­nių ka­da­gio, aje­rų, dil­gė­lių, pu­šų spyg­lių, ber­žo de­gu­to ieš­ko ir eg­zo­tiš­kes­nių. Pa­vyz­džiui, eu­ro­pi­nės pi­pir­la­pės.

Ro­do ža­lios spal­vos mui­lo ga­ba­lė­lius. Da­žų juo­se nė kruo­pe­ly­tės ne­ras­tu­me. Ža­lią spal­vą pro­duk­tas įga­vo nuo va­rio in­do, ku­ria­me vi­rė.

Už lai­ką bai­ses­nės... žiur­kės

Vir­gi­ni­ja ne­gun­do šiais lai­kais po­pu­lia­riu ma­sa­lu pir­kė­jui „na­tū­ra­lus pro­duk­tas“. Ji pri­pa­žįs­ta, kad mui­lo vi­siš­kai na­tū­ra­liu pro­duk­tu ne­pa­va­din­si – gam­to­je jo nė­ra. O ga­mi­nant vyks­ta che­mi­nės re­ak­ci­jos.

Ta­čiau na­mi­nis mui­las vis tiek kur kas drau­giš­kes­nis mū­sų kū­nui nei par­duo­tu­vi­nis. Į pas­ta­rą­jį pri­mai­šy­ta pa­pil­do­mų che­mi­nių me­džia­gų: sin­te­ti­nių kva­pų, kva­pus ir spal­vą iš­lai­kan­čių, sta­bi­li­zuo­jan­čių, da­žan­čių ar­ba su­tei­kian­čių vi­siš­kai bal­tą spal­vą...

Pa­šne­ko­vė aiš­ki­na, jog che­mi­ka­lų mi­ši­nys rei­ka­lau­ja, kad ant jo bū­tų ra­šo­mas ga­lio­ji­mo lai­kas. O jis yra kur kas trum­pes­nis nei na­mi­nio mui­lo.

Pa­gal se­no­lių re­cep­tus ga­mi­na­mam mui­lui lai­kas ne­bai­sus. Jis ne­kei­čia sa­vo plau­nan­čių sa­vy­bių de­šimt­me­čiais. „Ne­bent žiur­kės jį ap­tik­tų ir su­griauž­tų“, – juo­kau­ja pa­šne­ko­vė.

Iš­si­vir­ti ga­li kiek­vie­nas

Vir­gi­ni­ja sa­ko, kad mui­lo vi­ri­mas – ne tik nau­din­ga, bet ir įdo­mi veik­la. Pa­ban­dy­ti – ver­ta. Mui­lui pa­ga­min­ti rei­ka­lin­ga rie­ba­lai, ka­lio ar­ba nat­rio šar­mas ir van­duo. Iki 19 am­žiaus pa­bai­gos bu­vo nau­do­ja­mi pe­le­nai šar­mui iš­gau­ti. Vė­liau – va­di­na­masis „ak­me­nė­lis“. Tai che­mi­nė me­džia­ga – nat­rio hid­rok­si­das.

„Iš tik­ro tai vi­ri­mas pa­pras­tas – imu ir ver­du vi­sus tris kom­po­nen­tus ke­lias va­lan­das ant leng­vos ug­nies. No­rin­tys ga­li tiks­liau ma­nęs pa­si­klaus­ti, kai tik pa­ma­tys per ko­kį ren­gi­nį ar mu­gę“, – pa­dė­ti pa­si­ren­gu­si ama­ti­nin­kė.

Ji pri­myg­ti­nai pa­brė­žia, kad va­di­na­masis „ak­me­nė­lis“, nat­rio hid­rok­si­das, ypač karš­tas, yra la­bai pa­vo­jin­ga me­džia­ga. Už­tiš­kęs pa­lie­ka sky­les dra­bu­žiuo­se, o odo­je – skau­džias, il­gai gy­jan­čias žaiz­das. Ypač rei­kia sau­go­ti akis bei kuo to­liau nuo ver­dan­čio mui­lo ka­ti­lo lai­ky­ti vai­kus ar na­mi­nius gy­vū­nus.

Autorė: Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Aistra

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų