Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. Se­nuo­sius ama­tus at­gai­vi­na Vir­gi­ni­ja Zvo­lins­kai­tė. Jos na­mi­nis mui­las – tik iš lie­tu­viš­kų pro­duk­tų.

Ne­se­niai Vil­nių į Uk­mer­gę iš­kei­tu­si mo­te­ris sa­ko, kad gy­ve­ni­mas sos­ti­nė­je ta­po per daug triukš­min­gas ir in­ten­sy­vus, no­rė­jo­si ko nors ra­mes­nio. Uk­mer­gė tam la­bai ti­ko – ra­mus mies­tas, bet, anot Vir­gi­ni­jos, su tur­tin­gu kul­tū­ri­niu gy­ve­ni­mu.

Kad deš­ra ne­kve­pė­tų aly­vo­mis...

Daug me­tų su che­mi­nė­mis me­džia­go­mis dir­bu­si Vir­gi­ni­ja ži­no ne tik jų tei­gia­mas, bet ir pa­čias blo­giau­sias pu­ses. Sa­ko, kad na­mi­nio mui­lo ga­my­bos ėmė­si no­rė­da­ma ras­ti al­ter­na­ty­vą ki­toms ne­kvė­pin­toms prau­si­mo­si prie­mo­nėms. „Tik­rai bjau­ru, kai nu­si­plo­vus ran­kas ir sė­dus val­gy­ti, su­muš­ti­nis su deš­ra kve­pia aly­vo­mis“, – pa­ste­bi ji.

Vir­gi­ni­ja ėmė­si ga­min­ti mui­lą pa­gal se­nuo­sius re­cep­tus. Ne vie­ną mo­čiu­tę, me­nan­čią lai­kus, kai mui­lą mo­te­rys na­mie vir­da­vo, pa­kal­bi­no. Ne vie­ną jų re­cep­tą už­si­ra­šė.

Ti­ki­na, kad tech­no­lo­gi­ja – ko­kias su­dė­ti­nes da­lis ir ko­kiais kie­kiais jas nau­do­ti, kaip ga­min­ti – ne­su­dė­tin­ga. Vir­gi­ni­ją, pra­džio­je su­dve­jo­ju­sią, kad ga­li ne­iš­ei­ti, vie­na mo­čiu­tė ra­mi­no: „O kaip tą mui­lą ga­li ne­iš­ei­ti pa­ga­min­ti? Ver­di ir iš­ver­di“.

Ta­čiau pra­dė­ju­si tai da­ry­ti ama­ti­nin­kė įsi­ti­ki­no – rei­kia pa­čiam „ran­ką ir akį at­kal­ti“. Kol įgun­di, kiek lai­ko vir­ti, ka­da į ver­da­mus rie­ba­lus šar­mą pil­ti.

Pa­va­di­no sa­vo ga­mi­nį na­mi­niu mui­lu, nes bū­tent taip jis ir yra ga­mi­na­mas – na­muo­se, kai­mo so­dy­bo­je. Vir­gi­ni­ja lai­ko ne­gaiš­ta net da­ly­vau­da­ma mu­gė­se – lau­že­lį su­si­kū­ru­si mui­lo iš­si­ver­da. Ir pui­kią pa­mo­kė­lę su­ren­gia, ir pa­ga­min­tą pro­duk­tą iš ren­gi­nio par­si­ve­ža.

Iš lie­tu­viš­ko par­šiu­ko

Vir­gi­ni­ja mui­lą ver­da tik iš na­tū­ra­lių lie­tu­viš­kų pro­duk­tų. „Pui­kiau­siai tin­ka lie­tu­viš­kos kiau­lės tau­kai, ode­lės, ki­tos rie­bios da­lys, avy­tės la­jus, svies­tas. Tu­rė­jau grie­ti­nės jau kiek ap­kar­tu­sios, val­giui ne­be­tin­ka­mos, pa­ban­džiau iš­vir­ti mui­lą – kuo pui­kiau­sias iš­ėjo“, – pa­sa­ko­ja ji. Pro­gai pa­si­tai­kius, vi­sa­da ran­da lai­ko pa­eks­pe­ri­men­tuo­ti su įvai­riais tau­kais.

Ne­de­da į sa­vo ga­mi­nį jo­kių iš sve­čių kraš­tų at­vež­tų ete­ri­nių alie­jų, ki­to­kių kva­pik­lių. Pri­pa­žįs­ta, kad ne­užuo­dę kva­po, jei ne­nu­si­vi­lia, tai tik­rai nu­stem­ba.

At­ro­do, ir Vir­gi­ni­ja – įdė­tų ko­kių ete­ri­nių iš už­jū­rių at­vež­tų alie­jų – vi­siems įtik­tų.

„O kam? Juk se­no­vė­je pui­kiau­siai be jų mū­sų mo­čiu­tės ap­si­ė­jo. Mui­las vi­sų pir­ma tu­ri ge­rai ne­šva­ru­mus pa­ša­lin­ti. Šva­ri, svei­ka oda pa­ti sa­vai­me kve­pia. O jei no­ri­si ko­kio ska­naus aro­ma­to, nu­si­prau­sus ga­li­ma ko­kiu kvap­niu alie­ju­mi pa­si­tep­ti“, – sa­ko mo­te­ris.

Ne vel­tui jos pro­duk­ci­ja ser­ti­fi­kuo­ta kaip et­no­gra­fi­nio pa­li­ki­mo da­lis.  

Pas­ta­ruo­ju me­tu pra­dė­jo dė­ti į mui­lą mė­tų. Tie­siog įdo­mu pa­ban­dy­ti, ar il­gai kva­pas lai­ky­sis ir ar pir­kė­jai, pri­pra­tę prie stip­rių sin­te­ti­nių kva­pų, jį ap­skri­tai užuos.

Pa­si­dai­ro ir lau­ki­nių kvap­nių bei vais­ti­nių au­ga­lų. Lie­tu­vos miš­kuo­se ir pie­vo­se – jų įvai­ro­vė. Tik­ras „san­dė­lis“.

Be tra­di­ci­nių ka­da­gio, aje­rų, dil­gė­lių, pu­šų spyg­lių, ber­žo de­gu­to ieš­ko ir eg­zo­tiš­kes­nių. Pa­vyz­džiui, eu­ro­pi­nės pi­pir­la­pės.

Ro­do ža­lios spal­vos mui­lo ga­ba­lė­lius. Da­žų juo­se nė kruo­pe­ly­tės ne­ras­tu­me. Ža­lią spal­vą pro­duk­tas įga­vo nuo va­rio in­do, ku­ria­me vi­rė.

Už lai­ką bai­ses­nės... žiur­kės

Vir­gi­ni­ja ne­gun­do šiais lai­kais po­pu­lia­riu ma­sa­lu pir­kė­jui „na­tū­ra­lus pro­duk­tas“. Ji pri­pa­žįs­ta, kad mui­lo vi­siš­kai na­tū­ra­liu pro­duk­tu ne­pa­va­din­si – gam­to­je jo nė­ra. O ga­mi­nant vyks­ta che­mi­nės re­ak­ci­jos.

Ta­čiau na­mi­nis mui­las vis tiek kur kas drau­giš­kes­nis mū­sų kū­nui nei par­duo­tu­vi­nis. Į pas­ta­rą­jį pri­mai­šy­ta pa­pil­do­mų che­mi­nių me­džia­gų: sin­te­ti­nių kva­pų, kva­pus ir spal­vą iš­lai­kan­čių, sta­bi­li­zuo­jan­čių, da­žan­čių ar­ba su­tei­kian­čių vi­siš­kai bal­tą spal­vą...

Pa­šne­ko­vė aiš­ki­na, jog che­mi­ka­lų mi­ši­nys rei­ka­lau­ja, kad ant jo bū­tų ra­šo­mas ga­lio­ji­mo lai­kas. O jis yra kur kas trum­pes­nis nei na­mi­nio mui­lo.

Pa­gal se­no­lių re­cep­tus ga­mi­na­mam mui­lui lai­kas ne­bai­sus. Jis ne­kei­čia sa­vo plau­nan­čių sa­vy­bių de­šimt­me­čiais. „Ne­bent žiur­kės jį ap­tik­tų ir su­griauž­tų“, – juo­kau­ja pa­šne­ko­vė.

Iš­si­vir­ti ga­li kiek­vie­nas

Vir­gi­ni­ja sa­ko, kad mui­lo vi­ri­mas – ne tik nau­din­ga, bet ir įdo­mi veik­la. Pa­ban­dy­ti – ver­ta. Mui­lui pa­ga­min­ti rei­ka­lin­ga rie­ba­lai, ka­lio ar­ba nat­rio šar­mas ir van­duo. Iki 19 am­žiaus pa­bai­gos bu­vo nau­do­ja­mi pe­le­nai šar­mui iš­gau­ti. Vė­liau – va­di­na­masis „ak­me­nė­lis“. Tai che­mi­nė me­džia­ga – nat­rio hid­rok­si­das.

„Iš tik­ro tai vi­ri­mas pa­pras­tas – imu ir ver­du vi­sus tris kom­po­nen­tus ke­lias va­lan­das ant leng­vos ug­nies. No­rin­tys ga­li tiks­liau ma­nęs pa­si­klaus­ti, kai tik pa­ma­tys per ko­kį ren­gi­nį ar mu­gę“, – pa­dė­ti pa­si­ren­gu­si ama­ti­nin­kė.

Ji pri­myg­ti­nai pa­brė­žia, kad va­di­na­masis „ak­me­nė­lis“, nat­rio hid­rok­si­das, ypač karš­tas, yra la­bai pa­vo­jin­ga me­džia­ga. Už­tiš­kęs pa­lie­ka sky­les dra­bu­žiuo­se, o odo­je – skau­džias, il­gai gy­jan­čias žaiz­das. Ypač rei­kia sau­go­ti akis bei kuo to­liau nuo ver­dan­čio mui­lo ka­ti­lo lai­ky­ti vai­kus ar na­mi­nius gy­vū­nus.

Autorė: Li­gi­ta JUODVALKIENĖ