Sky­riaus pa­cien­tai – sun­kių ne­ga­lių į pa­ta­lą pa­gul­dy­ti žmo­nės.

Pa­lai­ko­mo­jo gy­dy­mo ir slau­gos sky­rius li­go­ni­nės pa­tal­po­se 2004-ai­siais bu­vo įkur­tas pa­si­kei­tus anuo­me­ti­niai tvar­kai ir pa­val­du­mui. Iki tol jis bu­vo pri­skir­tas Pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cen­trui ir bu­vo įsi­kū­ręs at­ski­ra­me pa­sta­te.

Pa­sak sky­riaus ve­dė­jos An­ge­lės Če­pe­lie­nės, čia kas­dien gy­do­ma per 80 pa­cien­tų. Tai sun­kūs li­go­niai, ku­riems rei­ka­lin­ga nuo­la­ti­nė slau­ga. Di­džio­ji da­lis – itin gar­baus am­žiaus, o jau­nes­nie­ji, ku­rių vos ke­li, – itin sun­kių ne­ga­lių pri­ra­kin­ti prie lo­vų.

Pa­lia­ty­vio­ji pa­gal­ba tei­kia­ma daž­niau­siai on­ko­lo­gi­nė­mis ar ki­to­mis sun­kio­mis li­go­mis ser­gan­tie­siems. Die­ną ir nak­tį jiems rei­ka­lin­ga nuo­la­ti­nė slau­ga. Čia ne­lai­min­gie­ji gy­do­mi tiek, kiek rei­kia. De­ja, daž­na pa­bai­ga – žva­ke­lė prie ve­lio­nio lo­vos...

Re­ta sa­vai­tė, kad ku­ris sky­riaus pa­cien­tų ne­iš­ei­tų Ana­pi­lin. Vi­sus de­šimt me­tų sky­riui va­do­vau­jan­ti, 46 me­tų me­di­kės pa­tir­tį tu­rin­ti A. Če­pe­lie­nė sa­ko, kad prie mir­ties ne­įma­no­ma pri­pras­ti. Dar­buo­to­jos ir mal­dą su­kal­ba, ir žva­ke­lę už­de­ga, taip ati­duo­da­mos pa­gar­bą tiems, ku­riais pa­čios rū­pi­na­si iki pas­ku­ti­nio jų ato­dū­sio.

Pa­sak ve­dė­jos, sky­riu­je yra vi­sa bū­ti­na šiuo­lai­ki­nė slau­gos ir pa­lai­ko­mo­jo gy­dy­mo įran­ga. Pro­ce­dū­ras at­lie­ka rei­kia­mą kva­li­fi­ka­ci­ją ir dar­bo pa­tir­tį tu­rin­čios dar­buo­to­jos, pa­cien­tams tai­ko­ma ki­ne­zi­te­ra­pi­ja, er­go­te­ra­pi­ja, ma­sa­žas, su­tei­kia­mos so­cia­li­nio dar­buo­to­jo, psi­cho­lo­go pa­slau­gos.

Ta­čiau čia die­nas lei­džian­tie­ji daž­nai la­biau­siai ver­ti­na žmo­giš­ką at­jau­tą, rū­pes­tį, ge­rą žo­dį...

Li­go­nių kai­ta bū­na ir ki­to­kia – jie iš­ke­liau­ja į pen­sio­na­tus ar ar­ti­mų­jų na­mus. Pla­nuo­ja­ma, kad at­ei­ty­je sky­riu­je bus ke­le­tas mo­ka­mų lo­vų.

A. Če­pe­lie­nė ap­gai­les­tau­ja dėl mū­sų Vy­riau­sy­bės at­mes­ti­no po­žiū­rio į to­kius, kaip jų sky­riaus, li­go­nius. Fi­nan­sa­vi­mas, pa­sak jos, žen­kliai per ma­žas, o dar­buo­to­jų krū­viai – mil­ži­niš­ki.

Pa­vyz­džiui, nak­ti­nių bu­dė­ji­mų me­tu slau­gy­to­jai ir pa­dė­jė­jai ne­re­tai ten­ka rū­pin­tis 37 prie pa­ta­lo pri­kaus­ty­tais ar ap­lin­kos ne­su­vo­kian­čiais žmo­nė­mis.

„Ma­nau, kad mū­sų įstai­gos ad­mi­nist­ra­ci­ja da­ro vis­ką, kas įma­no­ma. Kai nu­vyks­tu pa­žiū­rė­ti, kaip gy­ve­na ki­ti Lie­tu­vo­je, ma­tau – bū­na ir daug blo­giau“, – pa­sa­ko­jo ve­dė­ja.

Kad už­si­mirš­tų nuo sun­kių dar­bų, ju­bi­lie­jaus pro­ga li­go­ni­nės Pa­lai­ko­mo­jo gy­dy­mo ir slau­gos sky­riaus dar­buo­to­jos su­ren­gė va­ka­ro­nę ir su­lau­kė gra­žių svei­ki­ni­mų.

Autorė: Vil­ma NEMUNAITIENĖ