Vi­diš­kių mo­te­rų ran­kų dar­bo gro­žy­bės iš­ke­lia­vo į aku­še­ri­nį sky­rių. 

Dau­ge­lis ne­ži­no, kad bė­gant me­tams, me­di­ci­nos ga­li­my­bės to­bu­lė­ja ir už­au­gę jų ma­žy­liai šėls kaip ir gi­mę lai­ku jų ben­dra­am­žiai.

Lap­kri­čio 17-ąją Uk­mer­gės li­go­ni­nės Aku­še­ri­jos sky­riu­je bu­vo be ga­lo ra­mu, ty­lu ir šil­ta. Vi­diš­kių ben­druo­me­nės mo­te­rų ini­cia­ty­va į šį sky­rių nu­ke­lia­vo mo­te­rų rank­dar­biai ir hi­gie­ni­nės prie­mo­nės nau­ja­gi­miams.

Į na­mus ruo­šė­si vie­na ma­žy­lė, o me­di­ci­nos per­so­na­lo prie­žiū­ro­je li­ko ir tik vie­nas nau­ja­gi­mis.

Kaip pa­pa­sa­ko­jo mus su­ti­ku­si pa­ty­ru­si gy­dy­to­ja V. Rin­ke­vi­čie­nė, per šiuos me­tus gi­mė apie 245 kū­di­kiai, dau­giau gims­ta mer­gy­čių. Gy­dy­to­ja juok­da­ma­si pa­kvie­tė Vi­diš­kių šei­mas pri­si­dė­ti prie Uk­mer­gės ra­jo­no gau­sė­ji­mo.

Dė­ko­ju In­gri­dai, Re­na­tai, Jo­lan­tai, Jū­ra­tei už ini­cia­ty­vą ir pa­gal­bą, ren­giant šią ak­ci­ją.

Eg­lė VAITKŪNIENĖ

Aš jau esu. Ma­tau, kaip ty­liai mai­no­si die­na už lan­go.

Kaip su­pa­si dan­guj gel­to­na sau­lė ir tie­sia į ma­ne ran­kas ma­ma. Tik vie­ną ją aš iš vi­sų pa­žįs­tu.

Aš jau esu. Dar ne­mo­ku juok­tis, to­dėl ver­kiu iš lai­mės, iš sma­gu­mo, nes man pa­tin­ka bū­ti...

Pri­imk ma­ne, pa­sau­li. Ge­ru­mu, švie­sa ir gro­žiu už­liū­liuok.

Ne­pa­gai­lėk man ši­lu­mos ir lai­mės...