Mat apie tai pradėjo galvoti beveik prieš penkerius metus – nuo pat savo paskyrimo į Pašilės parapiją.

R. Laniauskas pasakojo, kad tuomet, atėjus rudeniui, neviltis apėmė pamačius seniai nenaudojamus ir surūdijusius radiatorius. Naudoti jie buvo gal tik sovietmečiu.

Be to, bažnyčios šildymas anksčiau priklausė nuo tuometinės automobilių remonto gamyklos, nes buvo įrengta bendra šildymo sistema. Kaimynystėje įsikūrus Pramonės parko įmonėms, jos ėmė šildytis autonominiu būdu. Kitos išeities, kaip įsirengti atskirą šildymą ir bažnyčioje, nebuvo.

Be to, rūsyje nuolat kaupdavosi vanduo, drėgmė kenkė ir pastato sienoms. Įrengus rūsyje ventiliaciją, eilė atėjo ir patalpų šildymui.

„Nors šildymo būdų šiais laikais yra įvairių, parapiją riboja finansinės galimybės. Pavyzdžiui, kūrenti dujomis būtų brangoka“, – sako dvasininkas.

Elektrinius infraraudonųjų spindulių šildytuvus R. Laniauskas pasirinko neatsitiktinai. Pasakojo, kad išklausęs išsamią šių sistemų pardavėjų „paskaitą“ apie įrenginius, dar nuvyko pasitikrinti į vieną Kauno rajono bažnyčią, kur šildymui jie naudojami jau ne pirmą sezoną.

Pirkinys atsiėjo 12,7 tūkst. litų. Anot R. Laniausko, nors pats pirkinys nepigus, tikimasi ekonominio efekto šildytuvus eksploatuojant. Nuolat bažnyčia nebus šildoma – pakaks juos įjungti prieš šv. Mišias, o išjungti joms pasibaigus. Paskaičiuota, kad vienai valandai įjungus šildytuvus, elektros energijos sunaudojama už 8–10 litų.

Patalpą, reikalui esant, galima apšildyti ir dar pigiau. Mat kiekvienas šildytuvas turi savo atskirą jungiklį ir į bažnyčią susirinkus nedidelei grupelei žmonių, galima jų visų dešimties nė nejungti – besimeldžiantiesiems susiburti tereikės prie tuo metu veikiančiųjų. Šildytuvai taip išdėstyti zonomis, kad šildymą galima būtų reguliuoti priklausomai nuo dalyvaujančiųjų pamaldose gausos.

Šildymo sistemą montuojant buvo pakeista ir visa elektros instaliacija. Klebonas net pats nustebo, kai apskaičiavo, kokio ilgio laido reikia bažnyčios patalpoms – net 1,2 kilometro ilgio laidu sujungė šildymo įrenginius, jį išvedžiojo po grindimis.

R. Laniauskas pasakojo, jog prieš dvejus metus Pašilės Šv. Barboros bažnyčioje atlikti vidaus dažymo darbai, pakeisti šviestuvai. Kartu su parapijiečiais asfalto nuograndomis išgrindė automobilių stovėjimo aikštelę.

Klebonas turi tolimesnių planų: norėtų bažnyčią apšviesti iš lauko. Taip Dievo namai dar labiau išsiskirtų gyvenamųjų namų aplinkoje. Pasvarsto ir apie fasado remontą. Nors tai dar ne pirmo būtinumo remontas, tačiau sako, jog vietomis jau mato nuo sienų byrantį tinką.

Autorė: Ligita JUODVALKIENĖ