Lietuvos delegacija Pompėjoje.
...septintasis dalyvių susitikimas.
Į susitikimą atvyko visų aštuonių šalių (Lietuvos, Lenkijos, Portugalijos, Ispanijos, Turkijos, Prancūzijos, Rumunijos, Italijos) projekto dalyviai. Ukmergės Jono Basanavičiaus gimnazijai atstovavo direktorius Valentinas Gendvilis, projekto koordinatorė, prancūzų kalbos mokytoja Alma Kubrakovienė, anglų kalbos mokytoja Rima Jakštienė bei gimnazistės Aistė Remeikaitė ir Gabrielė Grigaitė.
Savaitė, praleista Italijoje, paliko daugybę neišdildomų įspūdžių.
Italijos mieste Neapolyje nusileidome prieš vidurnaktį. Lėktuvui besileidžiant matėme ne tik naktinio miesto žiburėlius, bet ir fejerverkus. Pajuokavome, kad Neapolis mus taip iškilmingai pasitinka.
Išėję iš oro uosto patekome į didžiulį miesto šurmulį. Mašinų signalai rėžė ausis, pyškėjo fejerverkai, žmonės kažką rėkavo, dūdavo, skandavo. Sužinojome, kad trečiame pagal dydį šalies futbolo stadione tik ką baigėsi rungtynės ir Neapolio futbolo klubas „SSC Napoli“ laimėjo susitikimą.
Miestas šventė savo mylimos komandos pergalę, o mums, nors ir pavargusiems po kelionės, sunku buvo užmigti jaukaus viešbučio kambaryje.
Pirmąją viešnagės dieną turėjome galimybę aplankyti nepaprasto grožio Kaprio salą. Ryte Neapolyje sėdome į keltą ir daugiau nei po valandos išlipome Kaprio salos uoste. Kapris – Italijos sala, esanti tarp Neapolio ir Salernos įlankų. Ji užima apie 10 kvadratinių kilometrų ploto. Saloje aplankėme Kaprį (7278 gyventojai) ir Anakaprį (6240 gyventojų). Kaprio sala pasižymi itin gausia augmenija. Citrinų ir vynuogių derlius saloje nuimamas triskart per metus, iš gėlių, augančių saloje, gaminami įvairūs kvepalai. Kaprio saloje paragavome ir tikrų itališkų ledų.
Vėliau išvykome į Baselice miestelį, esantį 90 km į šiaurės rytus nuo Neapolio. Miestelį supa kalnai, jame gyvena 2720 gyventojų. Kai atvykome, miestelio centre jau laukė projekto šeimininkai – Baselice licėjaus mokiniai, jų šeimos nariai, mokytojai.
Jau žinojome, pas ką gyvensime Italijoje. Taigi, beliko dideliame italų būryje susirasti savo laikinos šeimos narius. Gabrielės laukė Valentina Moccia, o manęs – Daniele Parisi. Valentina ir Daniele mokosi vienoje klasėje ir yra labai geri draugai. Viso projekto metu jie mus globojo, kartu su mumis keliavo, dalyvavo visuose renginiuose.
Pirmąją projekto dieną dalyvavome priėmime Baselice miesto merijoje. Iš merijos visų šalių delegacijos žygiavo per miestelį link licėjaus. Čia stebėjome šventinę programą, mokėmės šokti itališkus šokius. Turėjome pristatyti savo namų darbus: prancūzų ir anglų kalbomis suvaidinti pokalbį darbo biržoje. Vakare susirinkome į visų šalių draugystės vakaronę.
Antrąją projekto dieną aplankėme Amalfį – miestelį, įsikūrusį prie Salerno įlankos. Miestas stovi Monte Carreto kalno papėdėje. Jį supa stulbinantis uolų ir pakrantės peizažas, vienas įspūdingiausių vaizdų Europoje. Amalfis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Kažkada Amalfis buvo nemažas miestas, turėjęs didelį uostą ir laivų prieplauką. Tačiau vieną dieną didžioji miesto dalis su visais namais ir gyventojais tiesiog nuslydo į jūrą.
Dabar įspūdingo grožio Amalfio miestelį kasmet aplanko tūkstančiai turistų. Grožėjomės ir mes nameliukais ant uolų, siauromis miesto gatvelėmis, Amalfio katedra. Kavinėje ant jūros kranto valgėme itališkus makaronus.
Trečiadienį aplankėme istorinį centrą San Marco dei Cavoti, įsikūrusį ant kalvos bei apsuptą vynuogynų ir alyvmedžių giraitėmis. Miestelis garsėja ir šokolado gamyba.
Pietavome šeimose. Daniele mama Dolores Parisi pagamino labai skanią lazaniją. Ji ne tik puiki virėja. Dolores labai draugiška, rūpestinga, linksma. Man buvo labai lengva su ja bendrauti. Šeima, kurioje gyvenau, gerai žinoma visame regione. Ji turi savo šeimos verslo įmonę, kuri gamina vyną.
Aplankėme Benevento. Miestas įsikūręs 130 m virš jūros lygio, Kolore Iprino ir Sabato santakoje. Susipažinome su miesto istorija, architektūra, gražiomis vietovėmis. Vakare susirinkome į picos vakarėlį pas Daniele pusbrolį.
Ketvirtadienio vakaras buvo paskutinis, kai mes buvome visi kartu. Šokome, dainavome, linksminomės.
Penktadienio rytą atsisveikinau ir aš su Daniele šeima: mama Dolores, tėčiu Michele, vyresniuoju broliu Paolo bei mažąja sesute Anna Maria, kuri man į rankas įspraudė mažą savo žaisliuką.
Paskutinę projekto dieną aplankėme Pompėją – istorinį miestą senovės Italijoje. Pompėja stūksojo netoli Vezuvijaus ugnikalnio, greta dabartinio Neapolio miesto. Apie 79 metus ugnikalnis išsiveržė ir visiškai sunaikino miestą.
Pompėja atskleidė, kaip gyveno senovės Romos žmonės. Atrasta daugybė namų, išpuoštų tapyba ir skulptūromis. Ant sienų dar išliko piešinių ir užrašų. Aplankėme žymiuosius Pompėjos griuvėsius: Izidės šventyklą, Dididjį Pompėjos teatrą, senojo miesto gatves.
Turėjome laiko paklaidžioti po turistines Neapolio gatves. Įsitikinome, kad tai labai skirtingas ir gana chaotiškas miestas, ne sykį pagarsėjęs dėl šiukšlių krizės.
Buvo liūdna, nes atėjo metas atsisveikinti su projekto dalyviais. Tačiau džiugu, kad per tokį trumpą laiką teko tiek daug pamatyti neapsakomo grožio vaizdų, artimiau pažinti itališkos šeimos gyvenimą, susirasti tiek daug naujų draugų, paskanauti tikro itališko maisto bei pasitikrinti prancūzų kalbos žinias.
Aistė REMEIKAITĖ
Jono Basanavičiaus gimnazijos
3 klasės mokinė
