Melanijos Širvienės nuotr. 50-mečio sulaukusi fotografė Stasė Pulkauninkienė mini ir veiklos dešimtmetį.
Parodą abiem sukaktims skyrusi jubiliatė sako fotografuoti pradėjusi kone prieš dešimt metų – tada, kai sužinojo apie skaitmeninę fotografiją. Tačiau šis menas traukęs jau seniai.
„Dar būdama mokinė labai mėgdavau lankyti parodas, vartyti profesionalių fotografijų albumus su A. Sutkaus, A. Macijausko, A. Kunčiaus darbais. Tie leidiniai darė didelį įspūdį, formavo supratimą apie tai, kas laikoma menu, ir man buvo tarsi pirmoji Lietuvos fotografijos mokykla“, – sako ji.
Išbandyti tai rūpėdavę ir pačiai. Šypsosi praktiką, darant pirmąsias savo nuotraukas, atlikusi su draugių paskolintais juostiniais fotoaparatais.
Mokėsi iš naujo
Prisimena negalėjusi atsidžiaugti, kai, nepagailėjusi 800 litų, įsigijo juostinį „Konica Minolta“. O dabar darbo su tokiu nebeįsivaizduojanti. „Kiek tenka fotografuoti, kol kažką „pagauni“, bet kartais ir iš šimto tik vieną kadrą teišsirenki. Juostelėms pinigų nebeužtektų...“ – skaitmeninės fotografijos privalumus lygina pašnekovė.
Naudingų žinių ji sako gavusi iš kolegos – fotografo Danieliaus Karalio, padėjusio daug ko išmokti, kai ėmėsi naujovių. „Kad ir kompiuteris: man buvo nepažįstamos programos, susijusios su skaitmenine fotografija. Todėl, stebėdama jį dirbantį, mokiausi elementariausių dalykų“, – už šias pamokas dėkinga fotografė.
Su įsigytu pirmuoju skaitmeniniu fotoaparatu „Sony“ nepasisekė. Rankinę su juo Ukmergėje vagys ištraukė iš rankų... Širdį skaudėjo ne vien dėl beveik 2000 litų kainavusio pirkinio. „Tada buvo taip gražu, žiema tokia efektinga, o aš fotoaparato lyg tyčia neturiu...“ – dabar šypsosi S. Pulkauninkienė.
Vėliau įsigijo ir „muilinukėmis“ vadinamus „Canon“, „Fuji“, tačiau jie dabar turimam veidrodiniam „Nikon“ neprilygsta.
Stabdo akimirkas
Vilniaus universitete filologiją baigusi moteris du dešimtmečius dirbo lietuvių kalbos mokytoja. Galbūt todėl jos nuotraukose daug literatūriškumo: „Kiti mano darbuose pastebi novelę, eilėraštį, pasakojimą... Jaunystėj ir pati rašiau eilėraščius. Dar esu piešusi – irgi mečiau, toliau nėjau, netobulinau... Todėl su fotografija šitaip nenoriu pasielgti.“
Nors kompiuteris, kaip pati sako, užkištas begalybe nuotraukų, jos visos brangios ir svarbios. „Fotografija – ne vien meniškumas. Tai – kaip laiko fiksavimas, nes nė viena tokia akimirka nebepasikartos. Kad ir šiandien: žiūriu – tarp medžių – toks ypatingas dangus, debesys, o kol išsitraukiau fotoaparatą, jų ir nebėra...“ – pasakoja pašnekovė.
Ieško ryto spalvų
Mėgsta fotografuoti žmones, miestą, o labiausiai – gamtą. „Joje visada pailsiu. Išeini bet kur – prie ežero ar piliakalnio... Ir matai, kaip kas rytą, kas mėnesį jis mainosi. Koks gražus piliakalnis rytais, kai rūkas, saulė... Sykį taip ypatingai atrodė, o aš nesustojau nufotografuoti. Ir dabar stovi tas vaizdas prieš akis, o aš negaliu sau atleisti, kad neužfiksavau jo“, – šypsosi moteris.
Svarbiausi fotografams ir tapytojams, anot jos, – rytas ir vakaras: „Jie dėkingi spalvoms, nes diena tokių spalvų, atspalvių neduoda. Dažnai fotografai ieško kuo ankstesnio ryto.“ Pati menininkė ieškanti kuo daugiau natūralios šviesos, saulės – prisipažįsta blykstės nemėgstanti.
Dalyvauja parodose
Ukmergiškės fotografijas ne kartą galėjo išvysti ne tik mūsiškio kultūros centro, bet ir kituose miestuose organizuojamų parodų lankytojai. Keleto fotokonkursų prizininkės darbai buvo eksponuoti Lietuvos Respublikos Seime bendroje ukmergiškių parodoje, o neseniai į veiklos dešimtmečio pristatymą autorė pakvietė bičiulius Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje.
S. Pulkauninkienė kurį laiką dalyvavo rajono menininkus vienijančio klubo „Horizontas“ veikloje. Fotografė itin žavisi ją įkvepiančia Lyduokiuose gyvenančio tapytojo Anatolijaus Stiško kūryba. Pasisemti naujovių vykstanti į fotomenininkų seminarą Nidoje, lankanti parodas.
Ukmergiškės nuotraukų taip pat galima rasti ir įvairiose šalies fotomenininkų darbų svetainėse internete.
Autorė: Vaidotė ŠANTARIENĖ
Stasės Pulkauninkienės nuotr. „Kaimiškos vaišės“.
