Gedimino Nemunaičio nuotr. Vepriuose – Sekminių Kalvarijos.
Istorijos šaltiniai byloja, kad Kalvarijos buvo pastatytos 1846 m., ginčo dėl parapijos centro tarp Veprių ir Upninkų tikinčiųjų išdavoje. Pagal kitą versiją Kalvarijų įkūrimo iniciatorius – buvęs zakristijonas, dažnai keliaudavęs į Vilniaus Kalvarijas ir sumanęs jas įsteigti Vepriuose.
Pradžioje Kalvarijos buvusios medinės. Vėliau sunykę Kalvarijų paveikslai buvo pakeisti naujais. Tarpukario laikotarpiu į Veprius atvykdavo tūkstančiai maldininkų.
Sovietų laikais šie maldininkų žygiai buvo visaip stabdomi. 1963 m. valdžios įsakymu Kalvarijos buvo nugriautos, Kryžiaus keliai suarti, tačiau žmonės kryželiais ir gėlėmis pažymėdavo buvusių stočių vietas ir toliau organizuodavo maldų eisenas.
1989 m. per Sekmines Veprių Kalvarijos buvo atšventintos, vėliau aukotojų lėšomis atstatytos koplytėlės.
Daug metų einantieji Kalvarijų kelius apgailestauja, kad piligrimų gretos labai išretėjusios, anksčiau kasdien eidavę po keturias–penkias grupes. Dabar susidaranti tik viena.
„Kasmet Kalvarijas einu nuo dvidešimties. Paskutinius metus einu du kartus, šeštadienį ir sekmadienį. Man tai didžiausia šventė“, – pasakojo 65 metų kaunietis.
Pasak jo, nepaisant nuovargio – tai didelė sielos atgaiva.
Kad ši sena graži tradicija gyva žmonių širdyse ir kad ji tikrai neišnyks, liudija ir tai, kad šiemet sekmadienio Kalvarijas Vepriuose vedė Ukmergės jaunimas.
Veprių Kalvarijų kryžiaus kelių koplytėlės buvo atkurtos tikinčiųjų lėšoms. Jos kasmet puoselėjamos ir atnaujinamos. Neseniai buvo atkurti 10-ies koplytėlių šventi paveikslai.
Atkurtų šventų paveikslų fundatoriai: Stasys Urbonas su žmona Dalia (Vepriai), Jonas Sirvydis su žmona Jūrate (Jonava), Algirdas Kopūstas su žmona Zofija (Ukmergė), Katinai – Antanas su žmona Janina, sūnus Mindaugas ir dukra Dalia su šeima (Vepriai), Juozas Varžgalys su žmona Rima (Ukmergė), Juozas Imbrasas su žmona Birute (Vilnius), Vosylių ir Paštukų šeimos (Vepriai), Dinas Petrikas su šeima (Vepriai), Kazys Pakalniškis (Kaunas), Kristina Pakėnaitė-Ramonienė.
Šventus paveikslus kūrė vepriškis skulptorius Viktoras Žentelis, ukmergiškiai menininkai Vytautas Mackevičius, Mindaugas Maskoliūnas. Šio projekto iniciatorius – VO „SOS Vepriuose“ direktorius Romas Petras Šaulys.
Piligriminės kelionės visais laikais buvo būdingos įvairioms religijoms: tiek pagonims, tiek budistams, tiek krikščionims, musulmonams ar judėjams. Krikščionių piligriminės kelionės į Jeruzalę prasidėjo jau II amžiuje, siekiant aplankyti ir apeiti vietas, susijusias su Jėzaus Kristaus kančia.
Švč. Mergelė Marija, Jėzaus Kristaus motina, buvo pirmoji piligrimė, apėjusi savo Sūnaus Kančios kelią po Sūnaus nukryžiavimo. Leisdamasi nuo Golgotos kalno (Kristaus nukryžiavimo vietos) ji aplankė ir apmąstė Sūnaus kankinystę. Nuo Piloto rūmų iki Golgotos (Kalvarijos) kalno Švč. Marija suskaičiavo 1361 žingsnį, o vėliau Efeze, gyvendama pas šv. Joną, ji įrengė Kryžiaus kelio stotis. Kalvarijų Kryžiaus Kelias yra ypatinga piligrimystės rūšis, paplitusi pasaulyje jau pirmaisiais krikščionybės amžiais.
Piligrimai vykdavo aplankyti Kryžiaus kelią, kur melsdamiesi ir atgailaudami galėjo labai giliai ir asmeniškai išgyventi Dievo Sūnaus kančią, prašydami atleidimo malonės sau bei artimiesiems. Palestiną užėmus musulmonams, tikintieji prarado galimybę lankytis Šventojoje žemėje, tad Kryžiaus kelio stotys jau V a. pradėtos statyti Europoje.
Veprių Kalvarijų planas buvo parengtas Vilniaus Kalvarijų pavyzdžiu, statant vartus ir koplytėles, o iš Jeruzalės viena maldininkė atvežė dvylika maišelių šventosios žemės. 1846 m. Vepriuose pirmą kartą buvo apeiti Kristaus kančios keliai.
Kalvarijų Kryžiaus kelias eina palei kapines, mišku, kerta Cedrono upelį, vėliau paežere grįžtama į bažnyčios šventorių, kur įrengtos paskutinės 6 stotys.
Vilma NEMUNAITIENĖ
