Beglobiai gyvūnai kelia daug rūpesčių.
Kai kurie net pradėjo su ja nekalbėti ir net prabėgdami vaikigaliai vadina durna boba.
Atstumtąja pensininkė sakė tapusi dėl rūpesčio beglobiais katinėliais. Juos 70-metė moteris pašeria du kartus per dieną – ryte ir vakare. Iš kuklios pensijos perka pigiausios dešros ir konservų. Tikina tiesiog negalinti praeiti pro vargšelius beglobius.
Jais rūpinasi daugiau nei metus. Anksčiau, pamena, kate rūpinosi kita kaimynė, bet jai pabodo. Metė. Tuo tarpu nekastruota katė atsivedė kačiukų.
O kuo labiausiai užrūstino kaimynus gyvūnėlių globotoja?
Stefanija sako, kad labiausiai ant jos pyksta automobilių savininkai. Mat jokios prieglaudos neturintys murkliai bando užuovėjos ieškoti prie automobilių, šildosi ant jų variklių dangčių, glaustosi apie ratus.
Pašnekovė mena, kad anksčiau, kol dar buvo viena, katė žiemodavo namo rūsyje ar po laiptais. Bet dabar kaimynai aklinai užmūrijo, plytom užkamšė visas landas...
Ponia Stefanija žino: jei rankos neišties ir ji, šiems gyvūnams tai reikš bado mirtį. Šiuo metu moteris pasakojo šerianti katę ir du paaugusius jos palikuonis. Trečiąjį pati sugavo ir atidavė naujiems šeimininkams...
Vienas iš jos globotinių neseniai sunegalavo – kažkas nutiko akytėms. Tuomet Stefanija jį nunešė į veterinarijos kliniką, sumokėjo 30 litų už gydymą, paskui kelias dienas glaudė savo namuose.
„Bet mano naminė katė tiek pyko, tiek rėkė, net puolė, kad kačiuką turėjau paleisti į gatvę“, – drebančiu balsu telefonu kalbėjo moteris.
Ji prašė vieno – išvežti katę ir jos vaikus į gyvūnų prieglaudą Krikštėnuose. Juk yra tokia. Su jos darbuotoju teko ne kartą kalbėti. Tik bėda – nereikalingi Krikštėnuose Stefanijos globotiniai. Pasakojo – buvo vieną katinėlį išsivežę. Bet iškastravo, atvežė prie to paties daugiabučio ir paleido.
Šį pagalbos šauksmą perdaviau UAB Ukmergės butų ūkio gyvūnų prieglaudos administratoriui Aurimui Paliuliui. Tačiau jis apgailestavo, kad padėti šiuo atveju tikrai nelabai gali.
Kad vieną iš katinėlių buvo išsivežę, kastravę ir paleidę į ankstesnę vietą, neneigė. Tačiau tokia yra patvirtinta tvarka. Jei po kastracijos gyvūnui nepavyksta rasti šeimininkų, jis parvežamas ir paleidžiamas į tą vietą, iš kurios buvo paimtas.
A. Paliulis pasakojo puikiai žinantis Stefaniją ir ne kartą pats girdėjęs jos priekaištus. Tačiau ir pats jis turi pensininkei ką prikišti. Esą kaimynus labiausiai pykdo ne pats beglobių murklių šėrimas, o tai, kad maistas jiems duodamas prie pat laiptinės, kur jos ir renkasi.
A. Paliulis pasakojo, kad Stefanijos globojamų kačių negali paimti dėl vienos priežasties – prieglaudoje trūksta vietos. Šiuo metu įstaiga perpildyta. Joje 17 šunų. Nors vietų yra 16. Katinų apie 10 – pilni voljerai.
Pagal galiojančią tvarką keturkojai laikomi apie mėnesį. Namus surasti ar į kitus labiau aprūpintus globos namus pervežti pasiseka ne visada.
Su katėm, pasak pašnekovo, didelė bėda, nes iš gatvių surinktos jos neretai būna pusiau laukinės. Žmonių net neprisileidžia, kas gi priglaus tokią laukinę? Esą domimasi nebent jaunikliais.
Kartais per dieną įstaiga gauna 5–6 pranešimus apie valkataujantį beglobį, kartais kelias dienas būna visai ramu. Iš esmės, pašnekovo manymu, situacija mieste dėl valkataujančių šunų gal ir gerėja, bet dėl kačių kol kas išlieka liūdna ir vargu ar artimiausiu metu pagerės.
Autorė: Vilma NEMUNAITIENĖ
