Gedimino Nemunaičio nuotr. Administracijos direktoriaus pavaduotoja A. Balčiūnienė.
Politikoje žengiate pirmuosius žingsnius – dar nėra nė metų, kaip įstojote į TS-LKD. Kaip atsiradote politikoje?
Nuo 2008 m. dirbau Ukmergės rajono savivaldybės administracijos vyriausiąja specialiste. Vis dažniau pagalvodavau apie aktyvesnį dalyvavimą politikoje, nusprendžiau, kad man bus priimtiniausia įsijungti į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Ukmergės skyriaus gretas.
Dalyvavote savivaldybės mero rinkimuose. Nurungėte balsų skaičiumi kai kuriuos senus politikos vilkus. Kaip Jums tai pavyko?
Su pirmuoju mano žingsniu į politiką sutapo ir artėjantys pirmieji tiesioginiai mero rinkimai. Gavusi partijos aktyvo pasiūlymą, pasitarusi su šeima ir supratusi, kad tokios progos negaliu praleisti, sutikau kandidatuoti. Džiaugiuosi, kad priėmiau šį iššūkį. Be abejo, kažkiek sėkmę lėmė tai, kad esu naujas veidas rajono politikoje, tačiau tokių buvo ir be manęs. Tad gal galima būtų teigti, jog žmonės pasitiki jaunimu. Manau, kad jaunimas turėtų aktyviau dalyvauti rajono politikoje.
Kaip reagavo vyras, ar nebandė perkalbėti? Juk laiko šeimai tikrai būtų gerokai sumažėję.
Vyras nė nemėgino perkalbėti. Juk dėl to ir tariausi, kad ateity nekiltų bereikalingų priekaištų šeimoje. Vyras seniai matė mano užsispyrimą ir suprato, kad aš nebūsiu tik namų židinio sergėtoja, todėl mane visuomet palaikė, palaiko ir labai tikiuosi, kad taip liks ir ateityje.
Kuo Jums patrauklios dabartinės pareigos?
Manau, kad galėsiu bent sąlyginai įgyvendinti tikslus, kuriuos buvau išsikėlusi kandidatuodama tiesioginiuose mero rinkimuose. Be to, palypėjau dar vienu karjeros laipteliu savivaldybės administracijoje.
Kokią mokyklą Ukmergėje baigėte? Kur studijavote?
Baigiau Antano Smetonos gimnaziją. Įstojau į Kauno technologijos universitetą, kur įgijau vadybos ir verslo administravimo bakalauro laipsnį, vėliau tęsiau studijas Mykolo Romerio universitete, čia man suteiktas teisės magistro laipsnis.
Papasakokite apie savo šeimą.
Vyras Irtautas dirba Ukmergės rajono policijos komisariate. Auginame trejų su puse metukų dvynius – dukrą Žemyną ir sūnų Jogailą. Didžiausias mūsų noras – kad vaikai užaugtų dori, sąžiningi, darbštūs ir išsilavinę žmonės. Kiek įmanoma, juos prižiūrėdami „sukamės“ dviese su vyru, tačiau kartais tenka kreiptis pagalbos ir į močiutes, kurios dar abi yra dirbančios. Kartu su vyru esame medžiotojai, todėl mūsų laisvalaikis yra aktyvus.
Ar mėgstate darbuotis prie namų?
Gyvename mano gimtajame kaime – Leonpolyje. Labai džiaugiuosi čia grįžusi, o dar labiau su vyru džiaugiamės, kad vaikai auga gryname ore.
Nesu iš tų žmonių, kurie atsipalaiduoja ir pailsi darbuodamiesi darže ar sode. Tačiau sodinu, galvodama apie vaikus. Tada ir noras atsiranda – jiems bus smagu nubėgti nusiskinti uogytę, obuolį ar agurkiuką. Kaip ir dauguma, puošiam savo gyvenamąją aplinką. Bandau įkalbėti vyrą, kad įsigytume bent keletą triušių ar vištų – vaikai turėtų savų pareigų, išmoktų rūpintis gyvūnais.
Naujose pareigose greičiausiai ir darbo diena pailgės, ir švenčių bei savaitgalių sumažės...
Dar rinkimų kampanijos metu jau pradėjom gyventi tokiu ritmu, kai grįždavau vėliau, o ir savaitgaliais renginiuose tekdavo dalyvauti. Kalbėjome apie tai su vyru ir iš tų pokalbių supratau: palaikymas iš jo pusės – užtikrintas.
Ar dažnai iki šiol tekdavo imti nedarbingumo pažymą sergantiems vaikučiams?
Visaip būdavo – kartais dažniau, kartais rečiau. Ilgiausiai teko būti su sergančiais mažyliais savaitę. Jei prireikia slaugyti ilgiau, keičiamės su vyru.
Tikriausiai susiaurės ir laisvalaikis? Minėjote, kad esate medžiotoja. O, kaip sakoma, medžioklė – ne pomėgis, o gyvenimo būdas...
Tam tikra prasme tai – gyvenimo būdas, tačiau atsisakyti mėgstamo laisvalaikio tikrai neteks. Kadangi motinystė jau savaime yra pakoregavusi išvykų į medžioklę grafiką, naujos pareigos labiau jo nesusiaurins. Juk ir vaikai auga medžiotojų šeimoje, jau domisi medžiokle, trofėjais, prašosi, kad ir juos pasiimtume kartu.
Vyras irgi medžioja. Gal ir susipažinote medžioklėje?
Tai buvo prieš dvylika metų. Susipažinome medžioklinių šunų varžybose, į kurias lydėjau su savo Vakarų Sibiro laikomis dalyvaujantį tėtį. Susitikome, susipažinome su Irtautu, patikome vienas kitam... Gal tai net buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
Ar mėgstate gaminti? Ar turite savo firminį patiekalą?
Labai mėgstu gaminti, tačiau vieno patiekalo, kurį vadinčiau firminiu, neišskirčiau. Kiekvieną kartą improvizuoju, stengiuosi, kad tiek šeimynai, tiek svečiams patiktų ir patiekalo išvaizda, ir skonis. Pavyzdžiui, šiandien po darbo skubėsiu namo, nes kartu su vyru ir vaikais eksperimentuosime – gaminsime patiekalą iš sraigių. Jų prieš kelias dienas prisirinkome miškelyje netoli namų. Tikiuosi, pavyks.
Visuomet pasipuošusi, pasitempusi. Kiek laiko iš ryto prieš išeidama į darbą skiriate savo išvaizdai?
Ačiū už komplimentą. Kadangi esu „pelėda“, rytais būna labai sunku keltis. Tuomet dar vaikučius reikia žadinti, suruošti, nukeliauti į darželį ir laiku atvykti į darbą. Prieš veidrodį ilgai neužsisėdžiu, savo išvaizdai skiriu labai nedaug laiko.
Ar drabužius siūdinatės, ar perkate gatavus? Pagal kokius kriterijus renkatės?
Nesisiūdinu, nes neužtenka kantrybės laukti, todėl dažniausiai perku ar gaunu dovanų. Nemėgstu apsipirkinėti, o ypač – matuotis drabužių. Kuitimąsi matavimosi kabinoje lyginu su nemaloniu darbu. Todėl dažnai perku „iš akies“ – išsirenku pagal spalvą, modelį.
Vadovaujate buvusiems kolegoms, dirbantiems savivaldybėje ne vieną dešimtmetį. Ar nereikėjo „perlipti“ per save naujose pareigose?
Nuo mano išėjimo iš darbo iki paskyrimo administracijos direktoriaus pavaduotoja praėjo beveik mėnuo. Per tą laiką mintys „susigulėjo“. Meras ir kiti vadovai labai laukė prisijungiant naujo komandos nario. Iškart pasidalinome kuruojamas sritis ir ėmėmės darbų be jokių vadinamų adaptacinių periodų, todėl ir apie „perlipimą“ per save nebuvo kada ir galvoti.
Ligita JUODVALKIENĖ
