Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. Uk­mer­gės ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tui nuo šios sa­vai­tės va­do­vau­ja M. Pet­raus­kas.

Lai­mė­jęs kon­kur­są į šias pa­rei­gas, mū­sų ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tui va­do­vau­ti M. Pet­raus­kas pra­dė­jo nuo pir­ma­die­nio. Su­si­pa­ži­no su ko­lek­ty­vu, stu­di­juo­ja vi­sus rei­kia­mus do­ku­men­tus. Su­si­ti­ko ir su ra­jo­no me­ru.

Tre­čia­die­nį spau­dos at­sto­vus į sve­čius pa­kvie­tęs nau­ja­sis va­do­vas tvir­ti­no, kad pir­ma­sis įspū­dis nau­ja­me dar­be – kuo pui­kiau­sias: jau­ku, tvar­kin­ga, ge­ra au­ra.

Pa­šne­ko­vui anks­čiau mū­sų po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­te lan­ky­tis ne­te­ko.

Ži­nias pri­tai­kys prak­ti­ko­je

Lig šiol M. Pet­raus­kas ėjo Lie­tu­vos kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos biu­ro Veik­los ko­or­di­na­vi­mo ir kon­tro­lės val­dy­bos Stra­te­gi­nės ana­li­zės sky­riaus vir­ši­nin­ko pa­rei­gas. Sa­ko, kad keis­ti dar­bo kryp­tį svars­tęs jau ku­rį lai­ką. Anks­tes­nė­je dar­bo­vie­tė­je veik­la bu­vo la­biau kom­piu­te­ri­nė, ana­li­ti­nė, be są­ly­čio su žmo­gu­mi. „Po tam tik­ro lai­ko pa­ju­tau, kad to la­bai trūks­ta“, – sa­kė M. Pet­raus­kas.

Sa­vo te­ori­nes ži­nias, įgy­tas Kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos biu­re, nau­ja­sis va­do­vas da­bar steng­sis pri­tai­ky­ti prak­ti­ko­je.

Į dar­bą va­ži­nės iš sos­ti­nės

Ka­dan­gi pats yra vil­nie­tis, sos­ti­nė­je gi­męs, au­gęs ir da­bar gy­ve­nan­tis su šei­ma, ko­dėl rin­ko­si bū­tent Uk­mer­gę?

Jo­kių są­sa­jų su mies­tu nau­ja­sis po­li­ci­jos vir­ši­nin­kas ne­tu­ri. Tie­siog at­si­ra­do bū­tent toks pa­siū­ly­mas.

Ki­ta ver­tus, tai, kad čia ne­tu­ri nei gi­mi­nių, nei drau­gų, va­di­na pri­va­lu­mu. Taip leng­viau ap­lenk­ti pro­vin­ci­jo­je iš­ky­lan­čias bė­das, kuo­met vie­ni su ki­tais žmo­nės su­sais­ty­ti ar­ti­mais ry­šiais.

Į dar­bą iš Vil­niaus ir na­mo po­li­ci­jos vir­ši­nin­kas kas­dien va­ži­nės jam pri­skir­tu tar­ny­bi­niu au­to­mo­bi­liu. Po­li­ci­jo­je įve­dus va­do­vų ro­ta­ci­jos sis­te­mą to­kioms ke­lio­nėms yra nu­ma­ty­tos lė­šos. Ži­no­ma, lai­kan­tis ri­dos kvo­tų.

Ma­no, jog tik­rai pa­si­tai­kys at­ve­jų, kai Uk­mer­gė­je teks ir per­nak­vo­ti. Svars­tys, kaip iš­spręs­ti šią pro­ble­mą.

Pa­tir­tis – įvai­ria­pu­sė

41 me­tų M. Pet­raus­kas po­li­ci­jos įstai­go­se dir­ba 20 me­tų.

Pa­si­rin­ko šią pro­fe­si­ją, nes vi­sa­da trau­kė hu­ma­ni­ta­ri­niai moks­lai, pa­ti­ko spor­tuo­ti, o bū­tent į spor­to nor­ma­ty­vų įvyk­dy­mą sto­jant į Aka­de­mi­ją skir­tas di­džiu­lis dė­me­sys.

Nors vai­kys­tė­je bū­ti po­li­ci­nin­ku ne­sva­jo­jo ir to­kio pa­vyz­džio šei­mo­je ne­tu­rė­jo, pa­me­na, kad la­biau­siai no­rė­jo žais­ti ne su ma­ši­ny­tė­mis, o su pis­to­le­tais...

1998 m. bai­gė Lie­tu­vos tei­sės aka­de­mi­ją ir įgi­jo tei­sės ma­gist­ro laips­nį.

Po stu­di­jų te­ko dirb­ti vie­šo­jo­je po­li­ci­jo­je, vė­liau pus­me­tį – ke­lių po­li­ci­jos ry­šių su vi­suo­me­ne sky­riu­je. Ten nuo­lat ben­drau­da­vo su žur­na­lis­tais, da­ly­vau­da­vo te­le­vi­zi­jos lai­do­se ir net ta­po už­sie­nie­čių kur­to fil­mo apie Lie­tu­vos po­li­ci­nin­ko dar­bą he­ro­ju­mi...

Da­ly­va­vo mi­si­jo­se už­sie­ny­je

M. Pet­raus­kui te­ko ne vie­ne­rius me­tus pra­leis­ti Jung­ti­nių Tau­tų Or­ga­ni­za­ci­jos mi­si­jo­se už­sie­ny­je. Me­tus dir­bo Kro­a­ti­jo­je, pus­an­trų – Ko­so­ve, ne vie­ne­rius me­tus – Lie­tu­vos po­li­ci­jos ata­šė Eu­ro­po­le ir Ny­der­lan­dų Ka­ra­lys­tė­je.

Vi­sai ne­se­niai grį­žo iš ke­lių sa­vai­čių ko­man­di­ruo­tės Kir­gi­zi­jo­je.

Sa­ko, kad ly­gi­nant su Va­ka­rų ša­li­mis mū­sų ko­mi­sa­ria­tas nei tu­ri­ma kom­piu­te­ri­ne įran­ga, nei dar­bo są­ly­go­mis be­veik ne­nu­si­lei­džia. Ta­čiau, pa­vyz­džiui, Kir­gi­zi­jo­je vis­kas pri­me­na Lie­tu­vos po­li­ci­ją prieš du de­šimt­me­čius...

Li­ki­mas nu­krei­pia pats

Il­giau­siai – 12 me­tų M. Pet­raus­kas dir­bo kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos biu­re. Šios pa­rei­gos jam la­biau­siai pa­ti­ko, kaip pats pri­pa­žįs­ta, tai – „dar­bas, tu­rin­tis re­zul­ta­tą“.

Tuo­me­ti­nė veik­la bu­vo su­si­ju­si su tarp­tau­ti­niu ben­dra­dar­bia­vi­mu. At­si­vė­rus sie­noms mū­sų nu­si­kal­tė­liai pa­ži­ro po Eu­ro­pą, tad M. Pet­raus­kas bu­vo vie­nas iš tų, ku­rie pa­dė­jo ko­le­goms už­sie­ny­je su­si­pa­žin­ti su mū­siš­kė­mis nu­si­kal­tė­lių gru­pė­mis. Taip pat te­ko gi­lin­tis į pre­ky­bos žmo­nė­mis sri­tį.

Sa­ko, kad į vi­sas dar­bo vie­tas li­ki­mas jį tar­si sa­vai­me nu­krei­pia pats...

„At­ei­na tar­nau­ti žmo­nėms“

Po to­kios spal­vin­gos ir ne­vien­pu­siš­kos veik­los ar dar­bą pro­vin­ci­jo­je ver­ti­na kaip kar­je­rą? Vie­na­reikš­miš­kai įsi­ti­ki­nęs, kad – taip. Pir­mą kar­tą teks va­do­vau­ti to­kiam di­de­liam ko­lek­ty­vui.

O ko­kiu va­do­vu pats sa­ve įsi­vaiz­duo­ja? Ko­kiu ren­gia­si bū­ti?

Pa­šne­ko­vas pa­sa­ko­jo, kad tar­ny­bos pra­džio­je, kuo­met pa­čiam te­ko da­ly­vau­ti ra­jo­nų po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tų ver­ti­ni­mo pro­ce­se, ben­drau­da­vo su dau­ge­lio ko­mi­sa­ria­tų va­do­vais.

Tie­są sa­kant, įspū­džių bū­ta slo­gių. Dar­be to­le­ruo­tas al­ko­ho­lis, o ko­mi­sa­ria­tų va­dai at­ro­dė lyg ca­rai, kles­tė­jo ky­ši­nin­ka­vi­mas. Ta­čiau 1996 me­tais tar­nau­jant mi­si­jo­je Ser­bi­jo­je te­ko dirb­ti su vi­sai ki­to­kio ti­po va­du.

„Va­do­vas at­ei­na ne tam, kad jam tar­nau­tų. Jis at­ei­na tar­nau­ti žmo­nėms“, – įsi­ti­ki­nęs pa­šne­ko­vas. Ma­no, kad va­do­vui svar­bu su­da­ry­ti dar­buo­to­jams ge­ras dar­bo są­ly­gas, aiš­kiai pa­skirs­ty­ti už­duo­tis, ug­dy­ti žmo­nes ir leis­ti jiems pa­si­reikš­ti.

Pra­ėju­siais me­tais Uk­mer­gės ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tas bu­vo iš­rink­tas ge­riau­siu ko­lek­ty­vu ap­skri­ty­je, o vir­ši­nin­kas Ro­lan­das Kiš­kis – Me­tų va­do­vu.

Nau­ja­sis va­do­vas la­bai ver­ti­na šiuos pa­sie­ki­mus, o su Lie­tu­vos kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos biu­ro vir­ši­nin­ko pa­rei­gas da­bar ei­nan­čiu R. Kiš­kiu pa­lai­ko nuo­la­ti­nius ry­šius.

Pa­tin­ka krep­ši­nis

Pa­si­do­mė­jus apie lais­va­lai­kį pa­sa­ko­jo la­biau­siai ver­ti­nan­tis spor­tą. Pir­miau­siai – krep­ši­nį. Vi­sa­da bu­vo ir li­ko aist­rin­gu „Lie­tu­vos ry­to“ ko­man­dos ger­bė­ju. No­rė­tų ir mū­sų po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­te su­bur­ti krep­ši­nio ko­man­dą.

Na­muo­se kiek ga­li­ma dau­giau dė­me­sio ski­ria šei­mai – 16-me­čiam sū­nui, 12-me­tei duk­rai ir teis­mo sek­re­to­re dir­ban­čiai žmo­nai.

Kaip šei­ma ver­ti­no jo pa­si­rin­ki­mą dirb­ti ne sos­ti­nė­je, o Uk­mer­gė­je? Juk nuo­la­ti­nis va­ži­nė­ji­mas at­ima ne­ma­žai lai­ko, o da­bar­ti­nės pa­rei­gos pri­vers da­ly­vau­ti ren­gi­niuo­se ir sa­vait­ga­liais.

Pa­šne­ko­vas sa­ko, kad šei­ma jau įpra­tu­si prie už­im­tu­mo. Juk ne vie­ne­ri me­tai pra­leis­ti mi­si­jo­se už­sie­ny­je, daž­nos ir ko­man­di­ruo­tės.

Nau­ja­sis va­do­vas ne­ke­ti­na im­tis stra­te­gi­nių per­mai­nų, ta­čiau pa­si­ry­žęs siek­ti, kad uni­for­mą dė­vin­tis po­li­ci­jos pa­rei­gū­nas gar­bin­gai at­spin­dė­tų vals­ty­bės vei­dą.

Vie­nas iš pra­šy­mų sa­vo ko­lek­ty­vo na­riam – ne­rū­ky­ti kon­tra­ban­di­nių ci­ga­re­čių. Juk sie­kiant už­tik­rin­ti tei­sė­tu­mą, pir­miau­siai pra­dė­ti rei­kia nuo sa­vęs.

Autorė: Vil­ma NEMUNAITIENĖ