Gedimino Nemunaičio nuotr. Vydas Paknys nuosavą verslą iškeitė į politiką.

V. Pa­knys ne­ei­li­nio sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos po­sė­džio me­tu iš­rink­tas pra­ei­tą sa­vai­tę, dau­gu­mai pa­reiš­kus ne­pa­si­ti­kė­ji­mą bu­vu­siuo­ju me­ru Al­gir­du Ko­pūs­tu.

Jo­kiai par­ti­jai ne­pri­klau­san­tis V. Pa­knys sa­ko, kad į ne­ei­li­nį po­sė­dį ėjo be­veik ra­mus – ti­kė­jo­si, kad dau­gu­ma pa­lai­kys jo kan­di­da­tū­rą. Ta­čiau pri­si­pa­ži­no, kad ne­ri­mo kur kas dau­giau bu­vo ke­lias die­nas ir nak­tis iki po­sė­džio.

Nors, anot pa­šne­ko­vo, na­mų dar­bai jau bu­vo at­lik­ti. Taip jis va­di­na dis­ku­si­jas su ta­ry­bos na­riais dėl nau­jo­sios ko­a­li­ci­jos su­da­ry­mo ir ta­ry­bos dau­gu­mos for­ma­vi­mo.

Ar tu­rė­jo tvir­tų ga­ran­ti­jų slap­tuo­se rin­ki­muo­se? „Ga­li nu­ma­ny­ti, bet vis tiek po­li­ti­ko­je ne­ga­li bū­ti tik­ras iki pas­ku­ti­nės se­kun­dės, kad įvyks taip, kaip ti­kie­si“, – ne­ri­mo aki­mir­kas pri­si­me­na me­ras.

Ofi­cia­liai po in­ter­pe­lia­ci­jos teks­tu pa­si­ra­šė tik 12 ta­ry­bos na­rių, o bal­suo­da­mi jį pa­lai­kė 15.

Ka­dan­gi bal­sa­vi­mas vy­ko slap­tai, V. Pa­knys sa­ko, jog įvar­din­ti ga­lė­tų ne vi­sas jo kan­di­da­tū­rą pa­lai­kiu­sių­jų pa­var­des: „Po­rą gal ir ži­nau, bet dėl tre­čio ne­ga­liu sau drą­siai teig­ti. Bet juk tam yra nuo­jau­ta.“

Šei­mos nuo­trau­kos ne­bus

At­si­kraus­ty­mas į me­ro ka­bi­ne­tą pro­ble­mų me­rui ne­su­kė­lė – as­me­ni­niams daik­tams sa­vo dar­bo vie­to­je di­de­lės reikš­mės jis ne­tei­kia.

In­ter­je­ro puo­šy­bos daik­tų, šei­mos na­rių nuo­trau­kų kol kas ant jo dar­bo sta­lo nė­ra. „Ir ne­bus“, – sa­ko pa­klaus­tas apie tai.

Aki­mis ap­me­tęs dar­bo sta­lą ir per­žiū­rė­jęs stal­čius me­ras įvar­di­no tik vie­ną ki­tą at­si­neš­tą daik­tą, o tiks­liau – dar­bo prie­mo­nes: įmau­tes do­ku­men­tams, ke­lis seg­tu­vus bei spal­vo­tus žy­mek­lius.

Nuo so­viet­me­čio lai­kų re­mon­to ne­ma­tęs me­ro ka­bi­ne­tas nau­ja­jam jo šei­mi­nin­kui pa­trauk­liai ne­at­ro­do. Ta­čiau V. Pa­knys sa­ko, kad ne­puls jo di­zai­no keis­ti – ma­to ga­ly­bę rim­tes­nių ir sku­bes­nių dar­bų.  

Su­si­pa­žįs­ta su dar­bi­ne ap­lin­ka

Pa­čios pir­mo­sios die­nos nau­ja­jam ra­jo­no va­do­vui bu­vo ypač įtemp­tos. Gra­fi­kas su­dė­lio­tas mi­nu­čių tiks­lu­mu.

Prie jo ka­bi­ne­to be­si­bū­riuo­jan­tiems in­te­re­san­tams įsi­spraus­ti net ke­lio­li­kai mi­nu­čių kol kas ne­pa­vyks­ta. Ne dėl to, kad me­rui uk­mer­giš­kių pro­ble­mos ne­rū­pė­tų – tie­siog tam, kad at­sa­ky­tų žmo­gui, rei­kia pa­čiam dau­giau tu­rė­ti in­for­ma­ci­jos, bū­ti su­si­pa­ži­nus su dar­bi­ne ap­lin­ka.

Tie­sa, me­ras nu­ra­mi­no, kad gy­ven­to­jų pro­ble­mas spręs­ti pa­si­ren­gę sky­rių ve­dė­jai, spe­cia­lis­tai. Nuo V. Pa­knio ka­bi­ne­to du­rų lan­ky­to­jai ir nu­krei­pia­mi pas juos.

Kvie­ti­mų – la­vi­na

V. Pa­knys sa­ko, kad į vi­sus ren­gi­nius, į ku­riuos ga­vo pa­kvie­ti­mus, net ir la­bai no­rė­da­mas nu­vyk­ti ne­spė­tų.

Be to, jis nu­si­tei­kęs pir­miau­sia grieb­tis ne­ati­dė­lio­ti­nų ra­jo­no rei­ka­lų. Vie­nas to­kių – cen­tra­li­zuo­tai ši­lu­mą var­to­jan­tiems gy­ven­to­jams iki gy­vo kau­lo įgri­sęs karš­to van­dens skai­tik­lio mo­kes­tis.

„Ne­ti­kiu, kad šis klau­si­mas bū­tų ne­iš­spren­džia­mas. To­kių ap­skri­tai ne­ga­li bū­ti – juk ga­liau­siai rei­kė­tų pri­im­ti vie­na­reikš­miš­ką spren­di­mą“, – įsi­ti­ki­nęs pa­šne­ko­vas.

Dar vie­nas sku­bus klau­si­mas – ši­lu­mos ūkio pla­na­vi­mas ir stra­te­gi­ja. Nuo­sek­lus pla­nas – pa­grin­di­nis sėk­mės ga­ran­tas spren­džiant ši­lu­mos pro­ble­mas.

Pir­mo­sio­mis dar­bo die­no­mis me­ras jau su­sku­bo ap­tar­ti sa­vo ši­lu­mos ūkio vi­zi­ją su UAB „Uk­mer­gės ši­lu­ma“ va­do­vais. Ti­ki­na, kad nuo­mo­nės neiš­si­sky­rė.

Ver­sli­nin­ko įgū­džiai pra­vers?

Sa­ve V. Pa­knys api­bū­di­na kaip sis­te­mų kū­rė­ją.

„Sis­te­mos tu­ri suk­tis kaip va­rik­liu­kai, laik­ro­du­kai. Aiš­ku, jas įsuk­ti ir yra sun­kiau­sia, bet pas­kui jau su­ka­si pa­čios. Tam jos ir ku­ria­mos“, – iš­ban­dęs tai nuo­sa­va­me ver­sle, įsi­ti­ki­no jų pro­duk­ty­vu­mu.

Į me­ro kė­dę V. Pa­knys sė­do iš UAB „Kom­for­ta“ sa­vi­nin­ko ir di­rek­to­riaus vie­tos. Kaip gal­vo­ja de­rin­ti ver­slą su pa­rei­ga ra­jo­nui? Tvir­ti­no tie­sio­gi­nį ry­šį su įmo­ne nu­trau­ki­ąs – ke­ti­na par­duo­ti „Kom­for­tos“ ak­ci­jas.

Nu­lems kom­pe­ten­ci­ja

Į sa­vo veik­los pro­gra­mą V. Pa­knys įtrau­kė punk­tą apie sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos struk­tū­ros op­ti­mi­za­vi­mą. Pri­si­pa­ži­no anks­tes­nės val­džios įgy­ven­di­na­mo­je struk­tū­ros re­or­ga­ni­za­ci­jo­je ma­tąs klai­dų. „Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja per gau­si tiems dar­bams, ku­riems ji su­kur­ta – ver­sle su to­kiu skai­čiu­mi žmo­nių kal­nai ver­čia­mi“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Ne­nei­gia, kad bus ieš­ko­ma bū­dų, kaip ma­žin­ti dar­buo­to­jų skai­čių.

Jau įvy­ko pir­ma­sis su­si­rin­ki­mas su sa­vi­val­dy­bės sky­rių va­do­vais. V. Pa­knys sa­ko, kad pa­grin­di­nis jo tiks­las bu­vo su­de­rin­ti su ko­le­go­mis pa­grin­di­nes dar­bo kryp­tis.

Vie­na iš me­ro la­biau­siai ver­ti­na­mų sa­vy­bių – ini­cia­ty­vu­mas. „Rei­kia ver­tin­ti dar­buo­to­jus, ku­rie at­ei­na į ka­bi­ne­tą su pro­ble­ma ir jau tu­ri pa­ren­gę pen­kis jos spren­di­mo bū­dus, o ne ver­kia ant sta­lo“, – iš­sa­kė jis sa­vo po­zi­ci­ją.

Pa­skai­ta vai­kams – apie ver­ty­bes  

Me­ro šei­ma – žmo­na Gied­rė, sep­ty­nio­lik­me­tis sū­nus Gy­tis ir dvy­li­ka­me­tis To­mas. Kaip jie re­a­ga­vo į šei­mos gal­vos kar­je­rą?

Pa­sak me­ro, ypa­tin­go džiu­ge­sio ne­bu­vo. An­ta­no Sme­to­nos gim­na­zi­jo­je di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja dir­ban­čią žmo­ną la­biau­siai do­mi­no jo dar­bo gra­fi­kas. Gy­tis ir To­mas smal­sa­vo, ko­kiu au­to­mo­bi­liu tė­tis va­ži­nės...

V. Pa­knio įsi­ti­ki­ni­mu, jo šei­ma tvir­ta – iš­ban­dy­mus at­lai­kė, kuo­met la­bai daug lai­ko jis skir­da­vo ver­slui. Be vy­ro ir tė­čio pra­ėjo ne vie­nas sa­vait­ga­lis.

„Pa­aiš­ki­nau vai­kams, kad man ta­pus me­ru tu­ri nie­kas ne­pa­si­keis­ti – nei jų el­ge­sy­je mo­kyk­lo­je, nei san­ty­kiuo­se su drau­gais. To­kie da­ly­kai ne­ga­li pa­keis­ti žmo­gaus vi­daus“, – įsi­ti­ki­nęs V. Pa­knys.

Autorė: Li­gi­ta JUODVALKIENĖ