Vidurvasaris – siūlomų darbų padaugėjimo metas, ir kiekvienas labai panorėjęs tikrai galėtų susirasti darbą. Tačiau daugybė ukmergiškių į Užimtumo tarnybą ateina tik tam, kad užsiregistruotų, taptų socialiai drausti ir gautų valstybės numatytas pašalpas bei kompensacijas. Susirasti darbą, oficialiai įsidarbinti ir mokėti mokesčių jie net neketina.

Užimtumo tarnybos Ukmergės skyriaus vedėja Edita Mončinskienė sako, kad yra keletas tokio gyvenimo būdo priežasčių.

Viena iš jų – sveikatos bėdos. Pavyzdžiui, 60-metis vyras, nebeturintis nei specialybės, nei fizinės jėgos. Kokiam darbdaviui jis gali tikti? Jam galėtų būti pasiūlytas tik nekvalifikuotas darbas, kuriam atlikti reikia fizinės jėgos. O žmogus jos neturi.

Tad belieka reguliariai varstyti Užimtumo tarnybos, bet ne darbovietės duris.

Arba asmuo, dėl svaigalų praradęs ir sveikatą, ir žmogišką pavidalą – kretantis, sutinęs, be dantų. Na, koks iš jo darbininkas?

Pasiligojusiems asmenims vienintelis kelias atsisveikinti su nuolatiniu Užimtumo tarnybos lankymu – neįgalumas. Jei darbingumo netekimo lygis aukštesnis nei 40 proc. – ankstesniu vertinimu – 1–2 neįgalumo grupė, tuomet žmogus turi socialines garantijas, yra socialiai draudžiamas valstybės. Jei yra darbingesnis, tikintis valstybės paramos, jis turi reguliariai lankytis Užimtumo tarnyboje.

Dirbti neapsimoka

Tipiškas atvejis – besiverčiantys nelegalia veikla asmenys. Įsidarbinti ir kaupti stažą jie nė neketina, nes tai neapsimoka.

Užimtumo tarnybos darbuotojai pastebi, kad tokie klientai atvyksta gerais automobiliais, pasitempę, tvarkingi ir tikrai nepanašu, kad skurstų dėl nedarbo.

Dar viena kategorija – nekvalifikuoti atokesniuose kaimo vietovėse gyvenantys asmenys. Tokie žmonės atsiduria užburtame rate – nedirba, nes į darbą atvykti neturi kuo. Gaunant minimalią algą išlaidos kelionei būtų pernelyg didelės. Suskaičiuoja, jog dirbti ir jiems neapsimoka.

Užimtumo tarnybos vadovė E. Mončinskienė svarsto, kad pastarąją problemą išspręstų socialinis taksi ar kitas novatoriškas sprendimas. Bet vėlgi, sunku pasakyti, ar net už dyką į darbo vietą pristatomas metų metais oficialiai nedirbęs žmogus sugebėtų prisitaikyti prie naujo gyvenimo modelio. Juk kaip dirbantiesiems baugu prarasti mylimą darbą ir kiūtoti namie, ilgalaikiams bedarbiams bauginantis dalykas – oficialus darbas.

Su skolos kupra

Dar viena kategorija ilgalaikių bedarbių – prasiskolinę asmenys.  Tai priteistų alimentų vaikams nemokantys, greituosius kreditus ėmę ar kitais būdais skolų kuprą užsiauginę žmonės.

Yra atvejų, kai skolos siekia keliolika tūkstančių ar net daugiau. Jei tik tokie įsidarbina, antstoliai tuojau pat mato ir siunčia darbdaviui raštą, reikalaujantį skolą išskaičiuoti iš algos. Jei išskaitoma pusę gauto atlygimo, kuris gi dirbtų legaliai? Žinoma, lenda į šešėlį, ieško nelegalaus uždarbio.

Ilgalaikę bedarbystę priskirti vienai lyčiai, pasak vadovės, nebūtų teisinga. Tarp ilgalaikių bedarbių – ir vyrų, ir moterų – apylygis skaičius.

Laukia pensijos

Pusamžiams žmonėms šansas visam laikui atsisveikinti su Užimtumo tarnybos specialistais – sulaukti pensinio amžiaus. Šiuo metu senatvės pensijos amžius moterims yra 62 metai 8 mėn., vyrams – 63 metai 10 mėn. Nuo 2012-ųjų senatvės pensijos amžius kasmet didinamas ir iki 2026-ųjų pasieks vienodą tiek moterims, tiek vyrams 65 metų ribą.

Sulaukus pensinio amžiaus, net ir neturintieji pakankamo darbo stažo gauna bazinę pensiją. Šiuo metu patvirtintas socialinio draudimo bazinės pensijos dydis – 164,59 euro.