Kelionės akimirkos. Kelionės akimirkos.

Algimantas KACEVIČIUS

LPS „Bočiai“ Ukmergės rajono

bendrijos pirmininkas

Šiemet Žemaitija švenčia 800-ąsias gyvavimo metines. Tai – puiki proga pasižvalgyti po Žemaitijos apylinkes, susipažinti su jos kultūra, krašto istorija, žmonėmis.

Sakoma, kad nieko brangesnio žmogus žmogui negali padovanoti, kaip draugystę. Taigi negalime likti nepasveikinę savo bičiulių žemaičių su tokia svarbia data. Tuo tikslu parašėme projektą „Kultūriniai tiltai Ukmergė–Telšiai Žemaitijos 800-ųjų metinių paminėjimui“.

Į dviejų dienų kelionę pakvietėme aktyviausius „Bočių“ bendrijos narius – dainininkus, šokėjus, įvairių būrelių vadovus, valdybos narius, aktyvistus.

Pirmasis ir pats svarbiausias susitikimas buvo numatytas su Telšių rajono bendrijos „bočiais“.

LPS „Bočiai“ pirmininko pavaduotojas Žemaitijos regionui Kajatonas Šliogeris – telšiškiams gerai žinomas, buvęs rajono tarybos narys, 27 metus vadovavęs rajono Kultūros skyriui, 12 metų – dramos teatrui, dabar visas jėgas atiduodantis „Bočių“ bendrijos veiklai.

Ponas Kajatonas palydi mus į Rainių žudynių vietą. Čia, prie koplytėlės, pastatytos už aukotojų lėšas, mūsų laukia ekskursijos vadovė Zita Godeliauskienė ir Viešvėnų Švč. Trejybės parapijos klebonas Renatas Liuberskis.

Jie papasakojo apie 1941 metų birželio 24–25 dienomis besitraukiančių rusų kareivių žiauriai nužudytus 73 intelektualus, apšauktus „liaudies priešais“. Į galvą netelpa kankinimo būdai – nupjaustytos ausys, išbadytos akys, diržais nulupta oda, sukišti į burną nupjauti lytiniai organai, moterims nupjautos krūtys. Kankintojų negalima pavadinti žmonėmis. Tai sužvėrėję gyvuliai, išsigimėliai. Manau, likimas jiems atseikėjo pagal nuopelnus. Žudynių vietoje prie Atminimo kryžiaus Rainių miškelyje kartu su klebonu pasimeldėme už nužudytųjų vėles.

***

Toliau mūsų keliai vedė po Telšių miestą. Vadovė Zita palygino jį su Roma, nes abu išsidėstę ant septynių kalvų. Kalvotumas ir prisišliejęs Masčio ežeras suteikia miestui savitumo.

Virš horizonto į dangų kyla Šv. Antano Paduviečio katedros bokštas, kalvos krante prie Masčio ežero įrengtas amfiteatras – pagrindinė įvairių kultūrinių renginių vieta.

Telšių „Bočių namuose“ jau laukia kolegos. Mūsų delegaciją su maršu ir dainomis sutinka kaimo kapela „Bočiai“, vadovaujama Petro Dirmeikio, ir Telšių „Bočių“ mišrus vokalinis ansamblis „Kibirkštėlė“, vadovaujamas Sofijos Čegienės.

Susitikime dalyvauja Telšių savivaldybės mero patarėja Rugilė Kumžaitė, LPS „Bočiai“ Telšių miesto skyriaus pirmininkė Vida Kolesinskienė, laikraščio „Telšių žinios“ redaktorė Vilma Meškauskienė. Rajono bendrijos pirmininkas K. Šliogeris mūsų delegacijai įteikia atminimo dovanas.

Bendraujant prie vaišių stalo, klausantis saviveiklininkų dainų, greitai bėga laikas. Sunku skirtis su svetingais šeimininkais, tačiau laukia kitos Žemaitijos vietos, kurias esame užsibrėžę pamatyti.

 

Šį sutikimą savo kalboje pavadinau karališku. Išties jautėmės pakiliai šiltai sutikti ir atidavę pagarbą žemaičiams 800-ųjų metinių proga.

***

Atsiglėbesčiavę su telšiškiais, pasukame link Plungės. Mykolo Oginskio dvaro rūmai – vienas gražiausių Lietuvos architektūros paminklų. Tai buvo Oginskių rezidenciniai rūmai. 58,3 ha plote įkurtas savo grožiu garsėjantis parkas. 1873–1902 metais dvare veikė muzikos mokykla, kurioje mokėsi ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Toliau pasukome link Žemaitijos nacionalinio parko. Babrungėnų kaime, prie Iešnalės ežero, mūsų laukė Elenos ir Albino Klimų sodybos „Iešnalė“ šeimininkai.

Vaizdingoje vietoje įsikūrusios sodybos aplinka palankiai nuteikė pavargusius nuo įspūdžių keliautojus. Sodybos šeimininkai sutiko su akordeono garsais ir nedidele programa, papasakojo apie įkūrimo istoriją. Laukė edukacinė vakarienė iš žemaitiškų valgių, garsusis žemaičių kastinis su karštomis bulvėmis.

Apsikeitėme dovanomis, dalyvavome kursuose, mokėmės žemaitiškų valgių gaminimo paslapčių. Vėlų vakarą, po visų linksmybių, čia pat susiruošėme nakvynei.

Ankstyvą rytą vėl išsiruošėme į kelionę. Mūsų laukė niūrus šaltojo karo palikimo objektas. Plokštinės miške, netoli Platelių ežero, sovietiniais laikais buvo įkurta šachtinė branduolinių raketų paleidimo bazė „Dvina“.

Joje – keturios SS-4 klasės raketos su branduolinėmis galvutėmis. Slogų įspūdį daro požemyje įrengtų paleidimo sistemų bunkeriai, darbininkų rankomis iškastos gilios šachtos raketoms, 200 tonų svorio „kepurės“, kuriomis uždengtos šachtos ir kurias galima greitai „nustumti“  į šoną, norint raketą paleisti.

Vienos tokios raketos branduolinis užtaisas gali tokį miestą kaip Londonas nušluoti nuo žemės paviršiaus. O kiek tokių raketų „taikos sargyboje“ stovi dabar?

Toliau keliai veda į Mosėdį, garsųjį akmenų muziejų. Reikia tik stebėtis, kokį titanišką darbą gali padaryti žmogus, turintis gerų idėjų ir užsispyrimo.

Gydytojas Vaclovas Intas, sovietmečio laikais gavęs paskyrimą į atokų Lietuvos miestelį, savo laisvalaikį panaudojo retam užsiėmimui – akmenų rinkimui.

Jis pavertė miestelį muziejumi po atviru dangumi, traukos centru. Kartu jis pats įsiamžino ir pats sau pastatė paminklą. Apžiūrėję gausią eksponatų kolekciją akmenų muziejuje, pasivaikščiojome Mosėdžio gatvelėmis.

Stebino surinktų riedulių gausa ir dydis. Kai kurie sveria dešimtis tonų. Be vietinių pagalbos ir galingos technikos tokių darbų nepadarysi, tačiau V. Intas tai sugebėjo.

Papietavę kaimo turizmo sodyboje, kurioje šeimininkai vaišino žemaitiška „cibuline“, kugeliu bei šaltiena, patraukėme link Kretingos.

***

Nuostabaus grožio Kretingos dvaro rūmai. 1862 metais iš grafo Dmitrijaus Zubovo nupirkęs dvaro rūmus, Juozapas Tiškevičius čia perkelia šeimos rezidenciją. Jis iš pagrindų pertvarkė Zubovų statytus rūmus. Įrengiama baltoji salė, kitos salės, valgomieji salonai, kitokios paskirties pastatai.

Lankytojų dėmesį traukia puošni stiklinė oranžerija – Žiemos sodas su gausybe egzotinių augalų.

Pasivaikštome po didžiulį parką su šimtamečiais ąžuolais, apžiūrime miesto įžymybes.

Užsukame ir į Kryžkalnį, aplankome partizanų atminimui pastatytą koplyčią, kurios statybai dalį lėšų surinko ir statybą inicijavo mūsų žemietis kunigas Alfonsas Svarinskas.

Toliau sukame link Jurbarko, į kelią, vedantį mūsų upių tėvo Nemuno pakrantėmis. Mūsų kelionės dalyvės deltuviškės labai norėjo susitikti su ilgus metus buvusiu Deltuvos klebonu, dabar – Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų parapijos klebonu Šarūnu Leskausku.

Pasikeitę dovanomis kartu pasimeldėme prie tautosakininkų brolių A. ir J. Juškų, palaidotų šventoriuje, kapo. Manoma, kad ant Veliuonos piliakalnio palaidotas mūšyje žuvęs Lietuvos kunigaikštis Gediminas.

Artėja vakaras. Kaip tik Oninių išvakarės, tad pasveikiname tris kelionėje dalyvavusias Onas.

Nejučia į mintį krenta Salomėjos Nėries žodžiai: „Koks gražus mažytis mūsų kraštas! Kaip lašelis tyro gintaro“...

Kelionės dalyviai dėkoja projekto autorei Janinai Vanagienei, pagrindinei kelionės organizatorei Adelei Sakalauskienei, jai talkinusiems Aldonai Šimelienei, Janinai Žvikevičienei, Vidmantui Juzėnui ir kitiems.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Paveikslėlių galerija

Jonines

Kainoteka

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Apkeliauk

Tauragės laikraštis

KuoSkiriasi.lt

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų