Spausdinti šį puslapį

Apleistais kapeliais rūpinasi ir svetimi, ir valstybė

Ar­tė­jant Vi­sų šven­tų­jų die­nai ir Vė­li­nėms ka­pi­nė­se pra­si­de­da dar­by­me­tis. Lie­tu­viams šios šven­tės la­bai svar­bios – ka­pai skęs­ta gė­lių ir žva­kių jū­ro­je.

 

Gedimino Nemunaičio nuotr. Gyventojai raginami uždegti žvakelę ir ant apleisto kapo.


 

Rū­pes­čių pa­dau­gė­ja ir mies­to se­niū­ni­jos dar­buo­to­jams – ant jų pe­čių ne tik ka­pi­nių ta­kai ir ben­dro nau­do­ji­mo vie­tos, bet ir ap­leis­tos ka­pa­vie­tės.

Uk­mer­gės mies­to se­niū­ni­jos ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­jas Jo­nas Mo­tie­jū­nas pa­sa­ko­ja, kad ma­si­nei ka­pi­nių lan­ky­mo die­nai ruo­šia­ma­si iš anks­to – prieš mė­ne­sį iki Vė­li­nių.

Į ka­pi­nes mes­tos be­veik vi­sos se­niū­ni­jos pa­jė­gos. Jas  tvar­ko de­šimt pa­gal vie­šuo­sius dar­bus dir­ban­čių bei už pa­šal­pas ati­dir­ban­čių žmo­nių.

Nors ka­pi­nės nie­kuo­met ne­dings­ta iš se­niū­ni­jos spe­cia­lis­tų aki­ra­čio – pa­pras­tai kas­dien šiems dar­bams siun­čia­mi 2–3 dar­bi­nin­kai.

Uk­mer­gės mies­to se­niū­ni­ja pri­žiū­ri Duks­ty­nos, Vaiž­gan­to, Pa­ši­lės, Ka­rių, Sen­ti­kių bei Sta­čia­ti­kių ka­pi­nes. Vi­sos drau­ge už­ima so­li­dų – apie 15 hek­ta­rų – plo­tą.

Pa­sak J. Mo­tie­jū­no, vien la­pus nu­grėbs­ty­ti to­kia­me plo­te – di­džiu­lis dar­bas. O kur dar ap­leis­ti ka­pai?

Tvar­ky­ti ten­ka se­niū­ni­jai

Ne­pri­žiū­ri­mus ka­pus ga­li­ma pa­va­din­ti „val­diš­kais“. Mat jų tvar­ky­mas tam­pa se­niū­ni­jos rū­pes­čiu.

La­biau­siai pa­si­dar­buo­ti ten­ka Vaiž­gan­to ka­pi­nė­se – la­puo­čiai me­džiai jas pa­den­gia sto­ru ki­li­mu. „Su­grėbs­tai krū­vas la­pų, o ki­tą die­ną vi­sos ka­pi­nės vėl jais nu­klo­tos“, – sa­ko V. Mo­tie­jū­nas.

Šio­se ka­pi­nė­se ir ap­leis­tų ka­pa­vie­čių dau­giau­sia. Šiuo me­tu iš re­gist­ruo­tų 2400 ka­pa­vie­čių – apie šim­tas nie­kie­no ne­be­pri­žiū­ri­mų.

„Vaiž­gan­to ka­pi­nės – vie­nos se­niau­sių Uk­mer­gė­je. Vie­ni čia pa­lai­do­tų­jų ar­ti­mie­ji jau iš­mi­rę, o li­kę to­li­mi gi­mi­nės tuos ka­pe­lius pri­mir­šo. Ki­ti gal į už­sie­nius iš­vy­ko ir pri­žiū­rė­ti ne­bė­ra kam“, – svars­to pa­šne­ko­vas.

Duks­ty­nos ka­pi­nės – vie­nos di­džiau­sių res­pub­li­ko­je. Nuo 1977 me­tų vei­kian­čio­je am­ži­no po­il­sio vie­to­je jau at­gu­lė be­veik 8 tūks­tan­čiai žmo­nių. Šiuo me­tu te­ri­to­ri­ja už­ima dau­giau kaip 8 hek­ta­rus. Nors ka­pi­nės ge­ro­kai „jau­nes­nės“ už Vaiž­gan­to, ap­leis­tų ka­pe­lių taip pat ne­ma­žai.

Anot J. Mo­tie­jū­no, ka­pa­vie­čių, ku­rio­se as­me­nys pa­lai­do­ti sa­vi­val­dy­bės lė­šo­mis, kau­bu­rė­liai daž­niau­siai taip ir lie­ka žo­lė­mis žel­ti. Jo­mis ir to­liau ten­ka rū­pin­tis se­niū­ni­jai.

Kai­my­nai ne­abe­jin­gi

Pa­ši­lės ka­pi­nė­se si­tu­a­ci­ja iš­skir­ti­nė. Nors čia taip pat ne­ma­žai ap­leis­tų ka­pe­lių, dau­ge­lį jų ap­tvar­ko kai­my­ni­nius ka­pus pri­žiū­rin­tys žmo­nės.

„Grėbs­ty­da­mi la­pus nuo sa­vo ar­ti­mų­jų ka­pų, ap­ren­ka juos ir nuo ša­li­mais esan­čių. Juk pa­ste­bi, kad šiais pa­si­rū­pin­ti nė­ra kam. Ki­ti dar ir žva­ke­lę pa­sta­to“, – aiš­ki­na se­niū­ni­jos spe­cia­lis­tas.

Se­niū­ni­ja vi­sus me­tus tvar­ko Pa­ši­lės ka­pi­nė­se esan­tį gra­fų Ko­sa­kov­skių šei­mos ka­pą. Ši pa­var­dė is­to­riš­kai la­bai svar­bi Uk­mer­gei – Vait­kuš­kio dva­ro sa­vi­nin­kai bu­vo vie­ni žy­miau­sių XVIII am­žiaus as­me­ny­bių.

Mies­to ka­pi­nė­se šį mė­ne­sį vy­ko tal­kos, ku­rio­se da­ly­va­vo ir Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus gim­na­zi­jos moks­lei­viai.

J. Mo­tie­jū­nas ne­abe­jo­ja, kad be gim­na­zis­tų bei vie­šuo­sius dar­bus dir­ban­čių ir už pa­šal­pas ati­dir­ban­čių­jų iš­si­vers­ti bū­tų sun­ku. Ka­pi­nės tik­rai ne­at­ro­dy­tų taip šven­tiš­kai su­tvar­ky­tos, ko­kios yra da­bar.

Se­niū­ni­ja tra­di­ciš­kai pa­rū­pi­na smė­lio ir su­be­ria jį prie ka­pi­nių. Į Duks­ty­nos ka­pi­nes at­vež­tos trys sunk­ve­ži­mio prie­ka­bos. Prie Vaiž­gan­to ka­pi­nių var­tų iš­pil­tos dvi, prie Pa­ši­lės – vie­na prie­ka­ba. Tie­sa, J. Mo­tie­jū­nas pra­šo žmo­nių dy­kai da­li­na­mą smė­lį nau­do­ti eko­no­miš­kai.

Iš­si­bars­tę sa­va­no­rių ka­pai

Iš­skir­ti­nę vie­tą už­ima Lie­tu­vos ka­rių sa­va­no­rių ka­pa­vie­tės. Jo­mis taip pat rū­pi­na­si vals­ty­bė. Ne­pa­mirš­ti Lie­tu­vos vals­ty­bės ka­rių sa­va­no­rių ka­pų prieš Vė­li­nes pa­ra­gi­no ir  Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­tas.

Gy­ven­to­jai kvie­čia­mi pri­si­min­ti sa­vo vals­ty­bės did­vy­rius ir, lan­kant bei puo­šiant sa­vo ar­ti­mų­jų ka­pus, ne­lik­ti abe­jin­gi am­ži­no po­il­sio vie­tai tų, ku­rie iš­ko­vo­jo mū­sų ne­pri­klau­so­my­bę.

Jei ka­pa­vie­tes žy­min­tys kry­že­liai su­du­žę ar nu­lū­žę, pra­šo­ma pra­neš­ti de­par­ta­men­tui. Jei ka­pai tie­siog itin ap­žė­lę – siū­lo­ma pa­tiems in­for­muo­ti se­niū­ną.

Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to spe­cia­lis­tų duo­me­ni­mis, Lie­tu­vo­je yra iš­li­kę kiek dau­giau nei 2000 Lie­tu­vos ka­rių sa­va­no­rių ka­pų.

Pa­ste­bi­ma, kad ka­pa­vie­tės, kur pa­lai­do­tos di­des­nės Lie­tu­vos ka­rių sa­va­no­rių gru­pės, tarp jų ir Duks­ty­nos ka­pi­nė­se esan­čios Uk­mer­gės sa­va­no­rių ka­pi­nės, tvar­ko­mos tik­rai ne­blo­gai.

Dažniausiai ypa­tin­gai ap­leis­ti yra pa­vie­niai, vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­joms ne­ži­no­mi ka­pai. Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­tas ren­ka in­for­ma­ci­ją apie pa­vie­niai gu­lin­čius Lie­tu­vos ka­rius sa­va­no­rius. Daug ver­tin­gos in­for­ma­ci­jos gau­na­ma iš gy­ven­to­jų. Jos ti­ki­ma­si ir at­ei­ty­je.

Autorė: Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)