Au­to­rės nuotr. Šu­nų vieš­bu­ty­je au­gin­ti­niai ga­li jaus­tis taip pat pa­to­giai, kaip ir na­muo­se.

Liū­din­čius šu­ne­lius sten­gia­ma­si pra­links­min­ti net žai­di­mais.

UAB Uk­mer­gės bu­tų ūkis su­tar­tį su sa­vi­val­dy­be dėl be­glo­bių gy­vū­nų prie­žiū­ros su­da­rė prieš dve­jus me­tus. Ši įmo­nė, ku­ri rū­pi­na­si, kad mies­to gat­vė­se ne­bū­tų val­ka­tau­jan­čių na­mi­nių gy­vū­nų, pa­siū­lė dar vie­ną pa­slau­gą – Krikš­tė­nuo­se esan­čios be­glo­bių gy­vū­nų prie­glau­dos pa­tal­po­se įstei­gė šu­nų vieš­bu­tį.

Pir­mų­jų „klien­tų“ vieš­bu­tis su­lau­kė ge­gu­žę. Iš vi­so per va­sa­rą čia bu­vo lai­ki­nai ap­si­gy­ve­nę 15 šu­nų.

„Di­de­lės ap­gul­ties ne­si­ti­kė­ta, nes ši veik­la įmo­nei – dar nau­jo­vė. Gal rei­kia la­biau įgus­ti, o gal ir re­kla­mos ma­žo­ka bu­vo“, – svars­to Be­glo­bių gy­vū­nų prie­glau­dos ad­mi­nist­ra­to­rius Au­ri­mas Pa­liu­lis. Apie tei­kia­mas vieš­bu­čio pa­slau­gas įmo­nė vie­ši­no in­ter­ne­te, res­pub­li­ki­nė­je bei ra­jo­ni­nė­je spau­do­je.

Ad­mi­nist­ra­to­rius pa­sa­ko­jo, jog min­tis apie vieš­bu­tį ki­lo ne­at­si­tik­ti­nai – ne­ma­žai žmo­nių tei­rau­da­vo­si apie šias pa­slau­gas. Tuo la­biau, kad įreng­ti vieš­bu­tį šio­se pa­tal­po­se vi­sos są­ly­gos bu­vo – pa­sta­te pa­kan­ka­mai vie­tos, yra ap­tva­rų, ku­rie ne­nau­do­ja­mi kaip prie­glau­da be­glo­biams.

Ki­to­je pa­sta­to pu­sė­je yra de­šimt lais­vų ap­tva­rų. Prie­glau­da ir vieš­bu­tis tu­ri at­ski­rus įė­ji­mus ir vie­nas ki­tam ne­truk­do. Įreng­ti ir trys ap­tva­rai lau­ke – šei­mi­nin­kų vieš­bu­ty­je pa­lik­tų gy­vū­nė­lių pa­si­vaikš­čio­ji­mui.

Pa­sak A. Pa­liu­lio, to­kios die­nos, kad bū­tų už­im­tos vi­sos vie­tos, ne­bu­vo. Dau­giau­siai vie­nu me­tu su­lauk­ta ke­tu­rių gy­ven­to­jų. Lai­ko­tar­pis, ku­riam šei­mi­nin­kai pa­lie­ka sa­vo au­gin­ti­nius, la­bai įvai­rus – nuo vie­nos die­nos iki dvie­jų sa­vai­čių. Po­pu­lia­riau­sias lai­ko­tar­pis – pen­kios die­nos.

Į vieš­bu­tį – su vi­sa man­ta

Šia pa­slau­ga nau­do­ja­si ne tik uk­mer­giš­kiai ar ap­lin­ki­nių ra­jo­nų gy­ven­to­jai. Į Krikš­tė­nuo­se esan­tį vieš­bu­tį šei­mi­nin­kai sa­vo au­gin­ti­nius at­ga­be­na ir iš to­li­mes­nių ra­jo­nų. Su­lauk­ta gy­ven­to­jų iš Vil­niaus, Aly­taus, net Ma­žei­kių.

„Žmo­nės tvir­ti­na, kad, ke­liau­jant au­to­ma­gist­ra­le, ši vie­ta la­bai pa­to­gi – no­rint pa­lik­ti au­gin­ti­nį, nuo ke­lio to­li nu­suk­ti ne­rei­kia, ne­gaiš­ta lai­ko sku­bė­da­mi į ke­lio­nę. Grįž­da­mi po atos­to­gų na­mo ir šu­ne­lį pa­ke­liui pa­si­i­ma“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Nors vieš­bu­čio dar­bo va­lan­dos iki 16 va­lan­dos, pa­sak A. Pa­liu­lio, ne­re­tai gy­vū­nų sa­vi­nin­kas tik va­ka­re su­siz­grim­ba, kad iš­vyk­da­mas ne­tu­rės kur pa­lik­ti sa­vo ke­tur­ko­jo drau­go.

„Esa­me pri­ėmę ne vie­ną ir po dar­bo va­lan­dų, tik rei­kė­tų prieš ve­žant su­si­tar­ti te­le­fo­nu“, – sa­ko ad­mi­nist­ra­to­rius.

Jis sa­ko, kad daž­nai į vieš­bu­tį šei­mi­nin­kai sa­vo au­gin­ti­nius at­ve­ža su vi­sa man­ta. Ne tik mais­to įde­da, bet ir in­dus, iš ku­rių šu­ne­lis na­mie val­go ir ge­ria, ki­li­mė­lį, žais­lų. Šie na­mi­niai daik­tai – kad au­gin­ti­nį kuo ma­žiau ka­muo­tų na­mų liū­de­sys.

Su­lau­kia vieš­bu­čio per­so­na­las ir spe­cia­lių pa­gei­da­vi­mų – žmo­nės pa­sa­ko, kiek kar­tų per die­ną šer­ti šu­nį, pra­šo daž­niau iš­ves­ti pa­si­vaikš­čio­ti ar net pa­žais­ti su juo.

„Tik­rai iš­pil­dom šiuos pra­šy­mus. Ne­bent jei šu­niu­kas pik­tas ir su juo ne­iš­ei­na „su­si­tar­ti“, ta­da ne ve­džio­jam po kie­mą, bet iš­lei­džiam pa­bū­ti į lau­ko ap­tva­rą“, – pa­sa­ko­ja A. Pa­liu­lis.

Anot jo, jo­kių nesu­si­pra­ti­mų su gy­vū­nais ar jų šei­mi­nin­kais ne­pa­si­tai­kė nė kar­to. Pri­žiū­ri gy­vū­nus, kaip pri­klau­so. Jei bū­tų ki­taip, šei­mi­nin­kai la­bai grei­tai pa­ste­bė­tų, kad kaž­kas su jo au­gin­ti­niu ne taip.

Už­dar­bis ne­di­de­lis

UAB Uk­mer­gės bu­tų ūkio di­rek­to­rius Jo­nas Rin­ke­vi­čius įsi­ti­ki­nęs, jog šio pa­pil­do­mo ver­slo im­ta­si tiks­lin­gai. Nors už­dirb­ta pa­ly­gin­ti ne­daug, vos ke­le­tas tūks­tan­čių li­tų, ta­čiau ir pa­pil­do­mų iš­lai­dų bū­ta ne­daug – be­veik vis­kas, kas rei­ka­lin­ga vieš­bu­čiui, jau bu­vo prie­glau­do­je. Vien tik to­kio ver­slo nie­kuo­met ne­si­im­tų.

„Jei ne­bū­tų prie­glau­dos ir rei­kė­tų vis­ką įsi­ren­gi­nė­ti spe­cia­liai vieš­bu­čiui, toks ver­slas Uk­mer­gė­je pa­smerk­tas“, – pa­da­rė iš­va­das di­rek­to­rius.

Pa­rai pa­lik­ti gy­vū­ną vieš­bu­ty­je šei­mi­nin­kui kai­nuo­ja apie 20 li­tų. Ta­čiau ši kai­na dar pri­klau­so nuo to, kiek lai­ko gy­vū­nas čia pra­leis, ar šei­mi­nin­kas pa­liks sa­vo au­gin­ti­niui mais­to. Ap­gy­ven­di­nus il­ges­niam lai­kui, ga­li­ma ti­kė­tis nuo­lai­dų.

No­rin­tie­ji pa­si­nau­do­ti vieš­bu­čio pa­slau­go­mis tu­rė­tų skam­bin­ti tel. 8 646 23117 ar­ba 8 646 23118.

Autorė: Li­gi­ta JUODVALKIENĖ