J. Ku­lė­šiaus ce­che pro­duk­ci­ja ga­mi­na­ma iš švie­žu­tė­lio pie­no.

Ūki­nin­kau­ti Ja­ni­na ir Juo­zas Ku­lė­šiai pra­dė­jo prieš 23 me­tus. Įsi­gi­ję sep­ty­nias mel­žia­mas kar­ves, įkū­rė pie­ni­nin­kys­tės ūkį. Eko­lo­gi­nio ūkio sta­tu­są ga­vo prieš 12 me­tų – bu­vo vie­ni pir­mų­jų, nu­ta­ru­sių ga­min­ti svei­ką pro­duk­ci­ją, ne­nau­do­da­mi che­mi­ka­lų.

Ūki­nin­kai sa­ko, kad tam pa­si­ry­žo „iš idė­jos“ – eko­lo­gi­nę pro­duk­ci­ją ga­mi­nan­tie­siems jo­kių iš­mo­kų ne­bu­vo da­li­ja­ma. Ne­sle­pia, kad eko­lo­giš­ką pro­duk­tą ir pa­ga­min­ti yra su­dė­tin­giau, ir di­des­ni jo ga­my­bos kaš­tai. 

Be to, ir pir­kė­jui rei­kia įro­dy­ti, kad ser­ti­fi­kuo­tas eko­lo­giš­kas pro­duk­tas – tai ne tas pats, ką ga­li nu­si­pirk­ti iš at­si­tik­ti­nių par­da­vė­jų. Ką jau kal­bė­ti apie pir­kė­ją, kad net kai ku­rie ga­min­to­jai ir par­da­vė­jai ne­ži­no, kas yra eko­lo­gi­ja. Klai­din­gai ma­no, kad jei pie­nas iš kai­mo, o sū­ris na­mie ga­min­tas, tai jie jau ir eko­lo­giš­ki.

„Ga­li bū­ti eko­lo­giš­kas, ga­li bū­ti ne. Juk nie­kas jo ne­tik­ri­no, ne­ser­ti­fi­ka­vo“, – sa­ko ūki­nin­kas.

Mo­der­ni­zuo­ja nuo­lat

Da­bar Ku­lė­šių ūkis nė iš to­lo ne­pa­na­šus į tą, koks bu­vo ūki­nin­ka­vi­mo pra­džio­je. Ga­nyk­lo­se – 39 kar­vės, iš ku­rių 35 – mel­žia­mos.

Prieš še­še­rius me­tus Lie­tu­vos kai­mo plėt­ros pro­gra­mos „Že­mės ūkio val­dų mo­der­ni­za­vi­mo“ prie­mo­nė­je da­ly­va­vę ūki­nin­kai sa­vo ūkį ge­ro­kai pa­kei­tė – ne­be­li­ko se­nų pa­dar­gų, pri­mi­ty­vios mel­ži­mo įran­gos. Ją pa­kei­tė įsi­gy­ta mo­der­ni mel­ži­mo li­ni­ja, ku­rio­je pie­nas ke­liau­ja vamz­dy­nais nuo pat kar­vės te­šmens, mel­ži­mo apa­ra­to iki ki­to­je pa­tal­po­je esan­čio spe­cia­laus šal­dy­tu­vo.

Ku­lė­šiai dir­ba 112 hek­ta­rų že­mės. Be ap­link so­dy­bą Vais­gė­liš­kio vien­sė­dy­je esan­čių ga­nyk­lų ne­ma­žą da­lį že­mės už­sė­ja mi­ši­niu. Jį nu­šie­nau­ja pie­ni­nės bran­dos ir ga­mi­na ja­vai­nį. Taip yra ne tik pi­giau nei pirk­ti grū­dus, bet ir sa­va­me ūky­je už­au­gin­tas pa­ša­ras – šim­tap­ro­cen­ti­nė ga­ran­ti­ja, kad jis eko­lo­giš­kas.

Anks­čiau su­pir­kė­jams ūki­nin­kas pie­ną tiek­da­vo in­di­vi­du­a­liai. Vė­liau su ki­tais pie­ni­nin­kais su­si­jun­gė į ko­o­pe­ra­ty­vą – per­dir­bė­jams tie­kia­mi di­des­ni pie­no kie­kiai ga­ran­tuo­ja ir ge­res­nes są­ly­gas.

Iš­šū­kių ieš­ko­jo pats

Dau­ge­lis pie­no ga­min­to­jų skun­džia­si ma­žė­jan­čio­mis su­pir­ki­mo kai­no­mis. Ta­čiau J. Ku­lė­šius pa­ti­ki­no, kad pie­no per­dir­bi­mo įran­gą įsi­gi­jo ir ce­chą įsi­ren­gė ne iš nu­si­vy­li­mo jo­mis.

„No­rė­jo­si nau­jos veik­los, nau­jų iš­šū­kių. Daug me­tų dirb­da­mas tą pa­tį, pa­ju­tau no­rą iš­kel­ti sau dar su­dė­tin­ges­nių už­da­vi­nių. Juk pro­duk­ci­jos ga­my­ba – tai jau aukš­tes­nis laip­te­lis“, – aiš­ki­na pa­šne­ko­vas.

Ra­jo­ne – nau­jie­na

Šie­met nu­spren­dęs da­ly­vau­ti Kai­mo plėt­ros pro­gra­mos ant­ros kryp­ties prie­mo­nė­je „Že­mės ūkio val­dų mo­der­ni­za­vi­mas“, įsi­ren­gė pie­no per­dir­bi­mo li­ni­ją.

Ji ūki­nin­kui kai­na­vo apie 150 tūkst. li­tų, ta­čiau jis ti­ki­si fi­nan­sa­vi­mo pa­gal šią prie­mo­nę. Ce­chą dar ver­tins ko­mi­si­ja ir jei vi­sus rei­ka­la­vi­mus ati­tiks, su­teiks fi­nan­sa­vi­mą.

Ši pie­no per­dir­bi­mo li­ni­ja pra­tę­sia ne­per­trau­kia­mą „pie­no ke­lią“ nuo mel­ži­mo vie­tos iki tal­pų-šal­dy­tu­vų. Pie­nas iš šal­dy­tu­vų vamz­dy­nais to­liau ke­liau­ja į ce­chą.

Ja­me ūki­nin­kas ga­mins varš­kę, svies­tą, grie­ti­nę, grie­ti­nė­lę, fer­men­ti­nius sū­rius. Į tal­pas pils­tys ža­lią ir pa­ste­ri­zuo­tą pie­ną. Pa­si­ren­gęs pa­siū­ly­ti ir grie­ti­nė­lę be lak­to­zės.

Pir­muo­sius pro­duk­tus pri­sta­tys į „Pi­vo­ni­jos“ pre­ky­bos cen­trą. Su Uk­mer­gės ra­jo­no var­to­to­jų ko­o­pe­ra­ty­vu su­si­tar­ta, kad šiai pro­duk­ci­jai bus skir­ta at­ski­ra len­ty­na. Jei uk­mer­giš­kiams pa­tiks ūki­nin­ko pro­duk­ci­ja, jos tu­rė­tų at­si­ras­ti ir ki­to­se ko­o­pe­ra­ty­vo par­duo­tu­vė­se.

J. Ku­lė­šius pa­ti­ki­no, kad jo ūky­je pa­ga­min­tų eko­lo­giš­kų pro­duk­tų kai­nos bus ne aukš­tes­nės kaip ir įpras­tų ga­mi­nių.

Tu­rė­tų ben­dra­dar­biau­ti

Ūki­nin­kas tei­gia pir­miau­sia rin­kos ėmę­sis ieš­ko­ti sa­vo ra­jo­ne. Ko­dėl ne­pra­dė­jo žval­gy­tis į pla­tes­nius van­de­nis?

 „Kad pa­lai­ky­tume vie­tos ver­sli­nin­kus, rei­kia ra­jo­no žmo­nėms pir­miau­sia sa­vo ga­mi­nius pa­siū­ly­ti. Vie­ni ki­tus tu­ri­me pa­rem­ti, o ne į di­džiuo­sius pre­ky­bos cen­trus dai­ry­tis, ku­rie tik pi­ni­gus iš ra­jo­no iš­ne­ša“, – įsi­ti­ki­nęs J. Ku­lė­šius.

Jis su žmo­na su­ta­rė ir pa­tys di­džiuo­sius pre­ky­bos cen­trus ap­lenk­ti – nuo šiol ap­si­per­ka tik Uk­mer­gės ra­jo­no var­to­to­jų ko­o­pe­ra­ty­vo par­duo­tu­vė­se. Ti­ki­na, kad jiems čia ir asor­ti­men­tas pa­tin­ka, ir kai­na.

Pa­ti­kė­jo tech­no­lo­gei

„Aš ne­su spe­cia­lis­tas, ne­iš­ma­nau apie pro­duk­ci­jos ga­my­bą. Tai su­dė­tin­gas pro­ce­sas. Kad ir sū­rių fer­men­ta­ci­ja – juk rei­kia iš­ma­ny­ti, ko­kie ten pro­ce­sai vyks­ta. Vis­kas tu­ri bū­ti pa­rem­ta moks­lu“, – aiš­ki­na pa­šne­ko­vas.

Anot jo, jei ne­si­lai­ky­si tin­ka­mos tech­no­lo­gi­jos, sū­ris ga­li įgau­ti ne­ma­lo­nų kva­pą. Nors kai kas ma­no, kad taip ir tu­ri bū­ti, ta­čiau jo­kios smar­vės skleis­ti fer­men­ti­nis sū­ris ne­tu­ri.

J. Ku­lė­šius, no­rė­da­mas iš­veng­ti klai­dų ga­my­bo­je, su­pra­to, kad ge­riau­sia iš­ei­tis – įdar­bin­ti pro­fe­sio­na­lą.  Į sa­vo ūkį pa­si­kvie­tė spe­cia­lis­tę iš Šir­vin­tų ra­jo­no.

Įreng­ta ce­che ir at­ski­ra šal­dy­mo pa­tal­pa, ku­rio­je iki re­a­li­za­ci­jos tu­ri bū­ti lai­ko­ma pro­duk­ci­ja. Tie­sa, kai ku­rių pro­duk­tų, pa­vyz­džiui, ža­lio pie­no, grie­ti­nė­lės, ga­lio­ji­mo lai­kas la­bai trum­pas, ga­li bū­ti va­lan­do­mis skai­čiuo­ja­mas.

Ūki­nin­kas ti­ki­no, kad kiek­vie­no pro­duk­to ga­lio­ji­mas bus nu­sta­ty­tas ne „iš akies“, o ty­ri­mus at­li­kus la­bo­ra­to­ri­jo­je.

Tik­tų už­sie­nie­čių mo­de­lis

J. Ku­lė­šius sa­ko, kad, ben­drau­jant su ki­tų ša­lių ūki­nin­kais, ga­li­ma nu­si­žiū­rė­ti pa­vyz­džių, pri­tai­ko­mų ir mū­sų ben­druo­me­nė­se. Kad ir pie­no bei jo pro­duk­tų pri­sta­ty­mas dau­gia­bu­čių ben­dri­joms.

„Šis mo­de­lis ne­sun­kiai įgy­ven­di­na­mas. Rei­kė­tų su­si­tar­ti su ben­dri­ja, kad pro­duk­tai bū­tų pri­sta­to­mi vie­nam žmo­gui, ku­ris pas­kui ati­duo­tų kai­my­nams. Tai ga­lė­tų bū­ti ben­dri­jų ko­men­dan­tai ar na­muo­se dau­giau­sia lai­ko pra­lei­džian­tys pen­si­nin­kai“, – svars­to pa­šne­ko­vas.

Ta­čiau, anot jo, dėl to­kio pre­ky­bos bū­do, kuo­met pro­duk­tas bū­tų gau­na­mas tie­siog iš ga­min­to­jo, tu­rė­tų bū­ti su­in­te­re­suo­ti pa­tys ben­dri­jų na­riai.

Žval­gosi pla­čiau

Ūki­nin­kas per die­ną pri­mel­žia apie 650 lit­rų pie­no. Kiek jo per­dirbs, ga­min­da­mas pro­duk­tus, dar ne­ga­li pa­sa­ky­ti. Ga­my­bos kie­kiai pri­klau­sys nuo po­rei­kio.

At­ei­ty­je ke­ti­na su­reng­ti sa­vo ga­mi­nių pri­sta­ty­mus res­to­ra­nų, eko­lo­giš­kais ga­mi­niais pre­kiau­jan­čių par­duo­tu­vių sa­vi­nin­kams Vil­niu­je, Kau­ne, ki­tuo­se ša­lies did­mies­čiuo­se.

Autorė: Li­gi­ta JUODVALKIENĖ