Ukmergėje dirbantis Vilniuje įsikūrusios įmonės atstovas Kazimieras sako, kad nuo pavasario iki liepos trunkantis sraigių rinkimo sezonas šiemet nei verslininkų, nei iš sraigių rinkimo bandančių užsidirbti žmonių nedžiugina.
Šiemet orai nepalankūs
Sraigės yra aktyviausios tamsiuoju paros metu, kai nukrenta oro temperatūra ir aplinka tampa drėgnesnė, arba po gero lietaus. Deja, šiemet ilgai užsitęsę šalčiai, vėliau užėjusios šalnos ir kone mėnesį trunkanti sausra neišviliojo moliuskų į pievas. Netrukus jų rinkimas baigsis, nes šie šliaužiojantys delikatesai pradės dėti kiaušinius.
Savo pavardės nenorėjęs viešinti Kazimieras pasakojo, kad sraigiukai užauga per 6–8 mėn., gyvena nuo 2 iki 5 metų. Supirkėjai esą laikosi taisyklių, nes yra suinteresuoti būsimu derliumi.
Sako, kad sumažėjo šiemet ir superkančių, ir renkančių sraiges. Kai įsitraukė į šį verslą prieš ketverius metus, Ukmergėje sraiges supirkinėjo dviese. Pernai tokių punktelių prisikūrė labai daug. Tada krito kainos, ne kaži ką teuždirbsi. Šiemet už kilogramą moliuskų supirkėjai moka 40–50 centų. Sraigių dydis turėtų būti ne mažesnis nei 2,8 centimetro.
Delikatesas neįtiko
Firmos atstovas atveža maišus rinkėjams, o po to, važiuodamas per rajonus – Anykščius, Uteną, Kupiškį, Panevėžį ir kitus, – surenka sraiges ir gabena į stambesnes įmones. Ten jos užmigdomos penkių laipsnių šaltyje ir šaldytuvais gabenamos į Belgiją, Prancūziją. Lietuvoje patiekalai iš sraigių nėra populiarūs, užtat juos labai vertina Vakarų europiečiai.
Kazimieras sako mėginęs pasiūlyti šių moliuskų Ukmergės restoranui, tačiau delikatesas netapo populiarus, be to, ir brangus. 6 paruoštos sraigės kainuoja 7 eurus. Pats pašnekovas taip pat nesižavi šiuo gardėsiu, o jo žmonai, sako, nė nesiūlyk. Nors turi draugą, kuris moka moliuskus paruošti, juos marinuoja.
Sezonas – pats prasčiausias
Sraigių verslu užsiimančios UAB „Hesona“ rinkodaros direktorius Richard Bark taip pat tvirtina, kad ir visoje Lietuvoje šiemet sraigių derlius labai prastas: „Su kolegom ir konkurentais pasišnekam – prasčiausias per 15 metų, kiek sraiges superkame. Rytai – be rasų, per karščius jos pasislepia.“ Žmonės, renkantys ir parduodantys įmonei sraiges, sako, rankas jau nuleidžia – dėl 5 kg neina rinkti. „Rimti“ rinkėjai anksčiau pririnkdavo 20–30 kg per dieną.
Įmonei žaliavos daugiausia teikia dzūkų kraštas, šiek tiek atsiveža iš Biržų apylinkių rinkėjų. Lietuvoje, pasak R. Bark, yra 4 stambios sraigių perdirbimo įmonės ir daugybė smulkučių fabrikėlių. Žmonės surinktus moliuskus priduoda tiems, kurie daugiau moka.
Išveža darbo vietas
Rinkodaros direktorius sako egzistuojant vieną labai negerą sraigių verslo reiškinį. Daug įmonių, ypač mažųjų, ne perdirba moliuskus, o tik kaip žaliavą gyvas išveža į Lenkiją, Čekiją. Tokiu būdu išveža ir darbo vietas.
R. Bark didelis to priešininkas – juk į valstybės biudžetą nepatenka didžiulės pinigų sumos. Vien bendrovė „Hesona“ per sraigių sezoną papildomai samdo apie 100 darbuotojų, o tai, pasak pašnekovo, – ir darbo vietos, atlyginimai, mokesčiai – didelė nauda žmonėms ir valstybei.
Direktorius yra kreipęsis ir į aplinkos apsaugos institucijas, kad draustų išvežti sraiges. Vis dėlto palankaus atsakymo nesulaukia – priešingai, aplinkosaugininkai teigia, jog sraigės – atvežtinis gyvis, paplitęs iš dvarų prieš keletą šimtmečių, kai didikai jas parsivežė iš Prancūzijos, taigi ir nėra reikalo jas saugoti.
Su šia nuomone nesutinkantis pašnekovas teigia, jog bulvės kadais buvo atvežtos iš Amerikos, bet niekas neketina jų išveisti kaip svetimkilmių...
Kita vertus, sako R. Bark, sraigės – parazitinis gyvis tuo požiūriu, kad dauginasi greitai ir gausiai. Visų jų išrinkti neįmanoma, jos moka puikiai slėptis. Geriausiu atveju, jei 1 kv. metre yra 10 sraigių, o išrinktume 8, tai 2 sėkmingai atnaujintų populiaciją. Tai gyvis, kuris kovoja už išlikimą: kuo daugiau sunyksta, tuo daugiau likusios tais metais padeda kiaušinių. Be to, priduria pašnekovas, šie valgomieji moliuskai niekam nekenkia, nesiaubia daržų taip, kaip juodosios, ypač bekiautės sraigės.
Suvalgo prancūzai ir belgai
„Hesonos“ pagamintų sraigių galima nusipirkti Grūto parke, Druskininkuose. Į Lietuvos prekybą jos tiekiamos mažais kiekiais. R. Bark apgailestauja, kad ant lietuvių stalo sraigės – retas patiekalas. Tuo tarpu prancūzams tai – kone kasdienybė. Kaip mums cepelinai, taip prancūzams – sraigės. Iš 2–3 tūkstančių tonų sraigių, išvežamų į užsienio šalis, 80 proc. suvalgo prancūzai ir belgai.
Kažkada dar kunigaikščių įvežtas sraiges, kaip afrodiziaką ir lengvą, baltymingą maistą, galėtų labiau įvertinti ir lietuviai.
