Spausdinti šį puslapį

Savaitės tėkmėj

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Kiek­vie­na tau­ta ne­ša sa­vo li­ki­mo naš­tą, tu­ri skau­džių is­to­ri­jos eta­pų. Ta­čiau oku­pa­ci­jos ar ge­no­ci­do ka­la­vi­jas ka­bo­jo ne virš kiek­vie­nos. Ma­žam ir tai­kiam mū­sų kraš­tui at­sei­kė­ta su kau­pu – pa­ty­rė­me ir oku­pa­ci­ją, ir ma­si­nį tau­tos nai­ki­ni­mą.

1940 m. bir­že­lio 15 d. pra­si­dė­jo sve­tim­tau­čių in­va­zi­ja – so­vie­tų ka­riuo­me­nė įžen­gė į Lie­tu­vą. Kraš­tą apė­mė ne­ri­mas, pa­že­mi­ni­mas, vi­suo­ti­nė bai­mė. Ir ne vel­tui – grei­tai „bro­liš­kų res­pub­li­kų są­jun­ga“ pa­ro­dė sa­vo tik­rą­ją gri­ma­są – pra­si­dė­jo trė­mi­mai, kan­ki­ni­mai, žu­dy­nės.

 

Iš­plėš­ti iš gim­ti­nės, at­skir­ti nuo ar­ti­mų­jų tau­tie­čiai bu­vo grū­da­mi į at­kam­piau­sius so­vie­ti­nės im­pe­ri­jos kam­pe­lius. Ten ken­tė mo­ra­li­nį pa­že­mi­ni­mą, nuo­la­ti­nis pa­ly­do­vas – šal­tis, ba­das, li­gos, mir­tis. Tuo tar­pu į Mask­vą rie­dė­jo lie­tu­viš­ko­mis deš­ro­mis, kum­piais ir la­ši­niais pri­grūs­ti va­go­nai... Iš tri­bū­nų skam­bė­jo šū­kiai apie vir­šy­tus pen­kme­čio pla­nus, rau­do­no­mis vė­lia­vė­lė­mis mo­ja­vo pio­nie­riai, o baž­ny­čios vie­na po ki­tos vir­to san­dė­liais...

Kas­met kel­da­mi tri­spal­vę su ge­du­lo kas­pi­nu, pri­si­me­na­me sta­tis­ti­ką – iš­trem­ta apie 132 000 žmo­nių, trem­ty­je žu­vo apie 28 000. O po pli­kais skai­čiais – su­mai­to­ti žmo­nių li­ki­mai.

Tau­tie­čiai ir pa­tys bė­go nuo so­vie­ti­nio re­ži­mo. Šeš­ta­die­nį mi­ni­me Pa­sau­li­nę pa­bė­gė­lių die­ną, ku­ri taip pat tie­sio­giai su­si­ju­si su mū­sų kraš­to žmo­nių li­ki­mais. Kiek jų iš­si­bars­tė po to­li­miau­sius pla­ne­tos kam­pe­lius? Kiek sū­nų, duk­rų lie­tu­vės mo­ti­nos iš­ly­dė­jo į ne­ži­nią? Il­gais Lie­tu­vos įka­li­ni­mo So­vie­tų Są­jun­go­je de­šimt­me­čiais dau­gu­ma jų taip ir ne­be­su­si­ti­ko...

Tre­čia­die­nį – Pa­sau­li­nė ko­vos su dy­ku­mų pli­ti­mu ir saus­ro­mis die­na. Prieš po­rą me­tų, kuo­met pa­sau­lio ša­lių at­sto­vai rin­ko­si į kon­fe­ren­ci­ją Na­mi­bi­jo­je ap­tar­ti dy­ku­mė­ji­mo pro­ce­so, kai kam ge­ro­kai už­kliu­vo tuo­me­ti­nio ap­lin­kos mi­nist­ro V. Ma­zu­ro­nio vi­zi­tas. Dy­ku­mė­ji­mo ter­mi­nas bu­vo grei­tai per­va­din­tas „dy­ki­nė­ji­mu“.

Šai­py­ta­si be rei­ka­lo. Eko­lo­gai aiš­ki­na, kad jei dy­ku­mė­ji­mas ir ne­reiš­kia, kad jau per me­tus ki­tus ten, kur ža­liuo­ja miš­kai ir pie­vos, at­si­ras „sa­cha­ros“ ar „go­biai“, pro­ble­ma glo­ba­li­nė. Mat šis pro­ce­sas yra tie­sio­gi­nis kli­ma­to kai­tos bei žem­dir­bys­tės nu­a­lin­to dir­vo­že­mio simp­to­mas. O dir­vo­že­mis – van­dens re­zer­vu­a­ras, pla­ne­tos gy­vy­bė. Pri­pa­žįs­ta­ma, kad jo­je grės­min­gai ma­žė­ja pa­sė­liams tin­ka­mų že­mių. Tuo tar­pu per pas­ta­ruo­sius 150 me­tų gy­ven­to­jų pa­dau­gė­jo 500 pro­cen­tų.

Du treč­da­liai pla­ne­tos sau­su­mos yra dy­ku­mos ar­ba dy­ku­mė­ji­mo pro­ce­so jau ap­im­tos te­ri­to­ri­jos. Šiuo me­tu pa­sė­liai vi­du­ti­niš­kai už­ima apie 12 pro­cen­tų sau­su­mos. Bai­mi­na­ma­si, kad dy­ku­mė­ji­mo pro­ce­sui įsi­bė­gė­jus jie dar la­biau su­si­trauks. Moks­li­nin­kai šią pro­ble­mą ly­gi­na su „kam­ba­ry­je au­gi­na­mu dram­bliu“. Vie­tos „kam­ba­ry­je“ ga­li ir ne­be­lik­ti...

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)